Vasario 24-ąją prasidėjus karui Ukrainoje, Gytės mama Justina bandė apsaugoti savo dukrą nuo šios baisios informacijos, tačiau tai buvo neįmanoma – automobilyje, per radiją kalbėjo apie karą, taip pat ir televizijoje, ir net Gytės darželyje apie tai tarpusavyje kalbėjosi vaikai.
„Praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios pasidarė nebeįmanoma slėpti. Vis tiek jai jau 6 metai, ji pati ėmė klausinėti, ar vyksta karas. Tada mes su vyru pasisodinome ją ir paaiškinome, kas vyksta. Aišku, mes stengėmės sukurti jai saugią aplinką, bet norėjome, kad ji suprastų, kas yra tas karas.
Buvo tikrai labai sunku jai viską paaiškinti, nes į kiekvieną teiginį ji turėjo po dar vieną papildomą klausimą, kas, kodėl ir kaip. Klausė, ar pas mus taip vyksta, o gal dar vyks? Klausė, ar mes saugūs, ar mes su vyru bijome?“, – prisimena Justina.
Šios žinios paveikė Gytę, mama galėjo matyti, kad mergaitė jaučia nerimą, o ir pati Gytė mamai prisipažino, kad sapnuoja karą.
„Keletą naktų Gytė sakė, kad sapnuoja karą. Aišku, buvo sunku ištraukti iš jos, ką ji iš tikrųjų sapnavo. Jos sapnai buvo gana vaikiški – sapnavo, kad kariauja su pandomis, bet kontekstas išliko tas pats. Su vyru turėjome nuraminti Gytę, kad karas yra toli nuo mūsų ir mes esame saugūs. Po darželio Gytė irgi grįždavo su tam tikra emocija, nes ten ji irgi kalbėdavo ir girdėdavo apie karą. Tad pirmomis savaitėmis tikrai buvo nerimo, kaip ir mums visiems, manau“, – sako mama.
Santaupas norėjo skirti Ukrainai
Vaikai dažniausiai seka savo tėvų rodomu pavyzdžiu, todėl matydama, kaip jos mama ir tėtis aukoja pinigus Ukrainai, Gytė nusprendė prisidėti ir pati. Justina atskleidžia, kad dėl šio dukros gesto buvo ir džiugu, ir baisu, nes vaikai neturėtų galvoti apie tai, kaip sustabdyti karą.
„Mes su vyru patys ieškome būdų, kaip prisidėti prie pagalbos Ukrainoje. Mes ieškomoje informacijos, ko reikia žmonės. Galiausiai nusprendėme, kad galime aukoti pinigus tam tikroms organizacijoms ir jos žinos, ką su jais padaryti.
Gytė matė, kad mes aukojame ir po kelių dienų ji atnešė savo santaupas, kurias rinko kelionei pas Kalėdų senelį. Iš pradžių su vyru nusprendėme, kad namuose tikrai per daug karo temos, jeigu Gytei jau kilo tokios mintys. Iš vienos pusės – džiugu, nes vaikas empatiškas ir nori prisidėti. Vadinasi, kad gerai ją auklėjame. Iš kitos pusės kraujavo širdis, nes 6 metų vaikas nori kažką padaryti pats, kad karas baigtųsi“, – pasakoja mažosios Gytės mama.
Visgi Justina su vyru nenorėjo, kad dukra išleistų pinigus, kuriuos taupė susitikimui su Kalėdų seneliu, todėl pradėjo ieškoti būdų, kaip Gytė galėtų uždirbti pinigų ir juos paaukoti.
„Pirmoji mintis buvo kepti pyragus, kuriuos vyras nusineštų į darbą ir pasakytų, kad Gytė nori prisidėti ir kam negaila, gali duoti tam pinigėlių. Tačiau pati pagalvojau, kad neturėsiu laiko kepti pyragus, nes namuose yra dar metukų dvynukai.
Tada Gytė galvojo, kad gal pieš piešinius. Vėliau pradėjome ieškoti informacijos internete, ką galima padaryti, radome tokias širdeles. Nuvažiavome į parduotuvę, nusipirkome geltonos ir mėlynos medžiagos, storesnės medžiagos pakietinimui ir pradėjome klijuoti“, – šypsosi mama Justina.
Iš pradžių tokių širdelių padaryti pavyko nedaug, nes reikėjo laiko jas pagaminti, o po to – laukti ir kol jos išdžius. Pačias pirmąsias Ukrainai palaikyti skirtas širdeles įsigijo Justina su vyru, seneliai, kaimynai, draugai. O vėliau žinia apie Gytės širdeles ėmė plisti.
„Širdeles tėtis nešėsi ir į darbą. Gytė sakė, kad tėčio kolegos gali nepatikėti, kad čia jos darbas, todėl paprašė ją nufilmuoti. Pasiėmusi į ranką širdelę ji pasakė gražų tekstą, pasakė, kad visi pinigai bus skirti Ukrainos vaikams. Buvo atvejų, kai einant gatve ir įsisegus tokią širdelę žmonės klausė, iš kur ją gavome“, – pasakoja moteris.
Pasibaigus pirmosios gamintoms širdelėms, mama su dukra pagamino dar daugiau, tačiau paklausai didėjant ėmė ieškoti alternatyvos. Taip Justiną pasiekė žinia, kad vienoje parduotuvėje Vilniuje galima įsigyti širdelių paruoštukų:
„Tos širdelės susiklijuoja iš 4 dalių. Supratau, kad taip būtų lengviau, nes Gytė jas galėtų daryti viena, kol aš rūpinuosi jos sese ir broliu. Iš pradžių nupirkome 50, vėliau 150“.
Surinkta suma viršijo 500 eurų
Gytės darbas nenuėjo veltui – parduotų širdelių jau nebesuskaičiuoja, o surinkta paramos suma jau viršijo 500 eurų.
„Gytė jaučiasi labai gerai. Jai ypač patinka, kai širdelę galima perduoti žmonėms tiesiai į rankas. Taip pat labai patenkinta būna, jeigu gatvėje pamato einančius žmones įsisegusius jos darytas širdeles.
Matėme, kad Kėdainių meras irgi yra pasipuošęs jos gaminta širdelę. Tiesiog pamatėme straipsnį laikraštyje iš susitikimo su ukrainiečiais, kurio metu meras ir buvo įsisegęs tą širdelę. Tai Gytei buvo visiškai neįtikėtina“, – šypsosi Justina.
Visgi, reikia nepamiršti, kad Gytė – maža mergaitė. Grįžusi iš darželio arba savaitgaliais ji klijuoja širdeles valandą arba dvi. Aišku, yra dienų, kai ji tiesiog nori pailsėti.
Širdelės parduodamos aukojimo principu – kas kiek gali, tiek tas pinigų ir skiria už jas. Mama sako, kad anksčiau Gytės tikslas buvo surinkti 1000 eurų, tačiau dabar suma nebesvarbi. Gytė yra nusiteikusi daryti širdeles tol, kol vyks karas, o visus surinktus pinigėlius paaukoti.
„Labai smagu, kad Gytės noras išaugo į gana nemažą projektą. Ji pati ir nuspręs, kam bus skirta pagalba. Neseniai ji matė reportažą, kuriame viena Ukrainos slaugytoja pasakojo, kad reikia skysto pagrindo mišinukų. Gytė manęs paklausė, ar tiems vaikams trūksta valgyti? Matyt, jai tai labai jautru, kai ir pati turi mažą sesę ir brolį. Dabar ji norėtų nupirkti mišinuko už visus surinktus pinigus“, – atskleidžia mama.
Norintys įsigyti Gytės kuriamas širdeles, tai gali padaryti susisiekę su Gytės mama Justina Vasiliauskaite Dabradziejūniene.
