Profesionalus lenktynininkas pačioje karo pradžioje nusprendė, kad negali žiūrėti, kaip puolama Ukraina ir nusprendė padėti. Ukrainoje yra ne tik nemažai Gedimino draugų, tačiau 2019 metais jis ten yra iškovojęs ir čempiono titulą.
„Man automatiškai įsijungė pagalbos režimas. Noriu padėti, kiek įmanoma daugiau. Iš pradžių vežėme žmones nuo sienos, nes norėjome kuo daugiau žmonių padėti, bet prie sienos pabuvęs parą supratau, kad buvimas prie sienos yra lengvoji dalis.
Reikia kirsti sieną ir padėti žmonėms pasiekti sieną iš vidaus. Pirmuosius autobusus nupirko įmonė, vėliau dar pinigų paaukojo žmonės, tad nusipirkome autobusus ir vežėm žmones prie sienos, kad jie galėtų išvykti. Dabar turime jau nemažą patirtį“, − pasakoja Gediminas.
Degalai – deficitas
Pastarąjį mėnesį kelionės į Ukrainą Gediminui yra visiškai įprastos. Vyras asmeniškai rūpinasi, kad visa pagalba pasiektų tuos, kuriems jos ir reikia.
„Nutvykęs į Ukrainą buvau ten pasilikęs dviem savaitėms, nes pamačiau, kad humanitarinė pagalba nekeliauja. Tada kilo klausimų, kur ji keliauja. Pamačiau, kad pagalba skirstoma į pabėgėlių centrus, vaikų namus. Vežėme pagalbą ir į Charkivą, Černyhivą, kur situacijos labai sudėtingos.
Praėjusį kartą išvežėme 12 automobilių, daug tonų humanitarinės pagalbos. Šįkart nupirkome šarvuotį-inkasacinį automobilį, greitąją pagalbą, refrižeratorius. Automobilius perduodame tiesiai kareiviams ir iki šiol žinau, kokį kelią kiekvienas iš jų nukeliavo.
Sunkiausia procedūra perduodant automobilius yra kirsti sieną. Situacija tokia, kad lietuviai varo automobilį link sienos, o kariai į pasienio punktą siunčia raštą, kad jiems reikalingas automobilis, o po to tie automobiliai paskirstomi“, − pasakoja vyras.
Gediminas priduria, kad pažįstami Ukrainoje dar patikrina automobilius ir pasižiūri, ar jie techniškai tvarkingi. Be to, kartu su automobiliais siųsdavo ir kelis šimtus litrų kuro, nes Ukrainoje dabar sunku gauti degalų.
Įsigaliojusi komendanto valanda
Kiekvieną Ukrainoje praleistą naktį, Gediminas girdėjo oro pavojaus sirenas, tačiau jos nesumažino jo noro padėti.
„Ukrainoje aš pradėjau bendradarbiauti su vienu fondu, nes negalėjau tiesiog atvažiuoti ir pradėti daryti gerų darbų. Tokiu atveju reikėtų bendrauti su valdžios žmonėmis ir gauti jų atskirą palaiminimą, nes kitaip gautume „per kepurę““, − sako jis.
Lenktynininkas rūpinasi ir tuo, kad į Ukrainą vykstanti pagalba saugiai pasiektų tuos taškus, kuriuos ir turėtų pasiekti:
„Aš turiu pažįstamų ratą Ukrainoje, nuo pat pradžių pradėjome su jais komunikuoti, bendrauti. Jie mums padėjo saugiai nugabenti pagalbą. Iš pradžių mes net autobusuose sodindavome papildomą žmogų, kuris žiūrėtų, kad vairuotojai nenupiltų kuro ar pakeliui dėžių nesumažėtų. Norėjau būti atsargus“
Vieną kartą Gediminui nepavyko iškart patekti į Ukrainą, nes šalyje įvesta komendanto valanda ir keliauti jos metu yra draudžiama.
„Teko prie sienos vieną kartą miegoti. Humanitarinė pagalba pavėlavo ir buvo nesaugu kirsti sieną. Naktį yra įvesta komendanto valanda, todėl keliauti yra negalima – už tai gali gauti baudą arba būti net uždarytas į kalėjimą. Pažįstami paskambino ir pasakė, kad tikriausiai šiąnakt Lvivą bombarduos, todėl reikia būti labai atsargiems. Manau, kad toks psichologinis randas visą gyvenimą jau išliks“, − sako vyras.
Prisidėti gali visi norintys
Gediminas Ukrainoje praleidžia po kelias dienas, o tada grįžta į Lietuvą, surenka pagalbą ir vėl važiuoja atgal. Taip ir sukasi jo gyvenimas pastarąjį mėnesį.
„Lietuviai gyvena komforto zonoje. Grįžus iš karo zonos į Lietuvą, būna toks atokvėpis. Kai kurie žmonės žino tik tai, kas rašoma spaudoje. Spaudoje viskas labai švelniai perteikiama. To, kas išgyvenama Ukrainoje, net negalima lyginti. Į Lietuvą atvykę ukrainiečiai jau yra saugūs ir jie laimingi dėl to, kad ištrūko iš tos peklos.
Pačioje Ukrainoje yra chaosas. Ten nieko negali planuoti. Dabar darau daug visokių procesų, dėl kurių ir mano darbai yra nustumti į šoną, asmeninis gyvenimas yra pamirštas. Persijungiau į pagalbos režimą ir stengiuosi, kuo daugiau padaryti. Kiekvienas gautas skambutis yra labai svarbus – ir tų, kurie nori padėti, ir tų, kuriems reikia pagalbos. Būna, kad prašo surasti vaistų, batus nupirkti, gauti amunicijos“, − sako Gediminas.
Pasak lenktynininko, pačioje pradžioje buvo labai sunku, nes reikėjo visą pagalbos Ukrainai struktūrą sukurti per kelias savaites.
„Patį pirmąjį kartą mes nupirkome keturis autobusus po 50 vietų ir jie važiavo į Ukrainą, iš ten evakavo žmonės. Į Kyjivą ir Poltavą keliavo autobusai su humanitarine pagalba, o grįždavo su žmonėmis, bet ne visi ukrainiečiai keliavo į Lietuvą“, − pasakoja jis.‘
Gediminas sako, kad tiek paaukoti ir padėti Ukrainai pavyko, nes jis internete yra sukaupęs nemažą gerbėjų ratą ir jie visi matė, kaip sekasi lenktynininkui visą teikti pagalbą tiems, kuriems jos šiuo metu be galo reikia.
Jeigu norite padėti ir jūs, galite rašyti Gediminui į „Facebook“: Gediminas Ivanauskas-Ivanule arba Ivanule drift.
