Sheldonas Farnellis mirė Sunderlando karališkojoje ligoninėje Anglijoje 2018 metų lapkričio 26 dieną, praėjus beveik trims dienoms nuo tada, kai mama jį buvo atvežusi į ligoninę. Paguldžius vaiką į ligoninę jam buvo pasireiškę sepsį rodantys simptomai.
Teismo posėdžio dėl berniuko mirties metu ekspertė pediatrė sakė, kad jam paskirtas gydymas buvo „nelogiškas“ ir „neatitinkantis įprastos praktikos“.
Mikrobiologas dr. Michaelas Rothburnas teigė manantis, kad Sheldonas būtų išgyvenęs, jei medikai jam būtų patvirtinę užsikrėtimą A grupės streptokoko bakterijomis ir būtų atitinkamai jį gydę.
Antradienį vykusio teismo posėdžio metu jis sakė: „Didelė tikimybė, kad tai būtų nulėmę išgyvenimą, jei vaiko išrašymo iš ligoninės metu, tomis pačiomis valandomis, jam būtų buvęs taikomas gydymas. Į ligoninę paguldytas berniukas buvo labai prastos būklės – tuo metu jo tikimybė išgyventi jau buvo sumažėjusi.“
Sugniuždytos Sheldono mamos Katrinos Keegan paklaustas apie tai, ar buvo galimybė jam paskirti antibiotiką amoksiciliną, kuris pradeda veikti maždaug per dvi valandas, dr. M. Rothburnas sakė: „Taip, buvo tokia galimybė. Ekspertai aiškinasi, kuriuo būtent metu prasidėjo septinis šokas. Tai – esminės svarbos dalykas.
Tuo metu pradėjo kristi kraujospūdis ir šis rodmuo nebuvo keliamas skysčiais. Neturime tikslių kraujospūdžio išmatavimų, bet manyčiau, kad minimalus laikotarpis galėjo būti nuo trijų iki šešių valandų prieš prasidedant sepsiui, prieš jo būklei pablogėjant. Berniukas būtų išgyvenęs, jei gydymas būtų buvęs pradėtas maždaug popiet.“
Dr. Nelly Ninis, pediatrijos konsultantė, prisidėjusi prie Didžiosios Britanijos Nacionalinio sveikatos ir slaugos meistriškumo instituto gairių susirgimams sepsiu, taip pat sutiko, kad jei būtų buvę imtasi kitokių veiksmų, Sheldonas būtų pasveikęs.
Teismo posėdžio metu ji sakė: „Jei Sheldonas būtų buvęs parvežtas į ligoninę arba jei nebūtų iš jos išvažiavęs ir gavęs intraveninius antibiotikus, manau, kad visa tai būtų buvę sustabdyta dar pačioje pradžioje, prieš prasidedant septiniam šokui.“
Ekspertė liudininkė pridūrė, kad medikai praleido keturias „aiškias“ galimybes paskirti vaikui intraveninius antibiotikus – trys iš jų buvo tada, kai berniukas gulėjo ligoninės lovoje, rašoma mirror.co.uk.
Savo liudijime ji rašė: „Suprantu, kad paguldymo į ligoninę vakarą Sheldono būklė buvo įvertinta kaip prasta, bet jam paskirtas gydymas buvo nelogiškas ir neatitinkantis įprastos pediatrijos praktikos. Pritaikyti protokolai ir gairės neatitinka naujausių rekomendacijų. Buvo keturios aiškios galimybės paskirti intraveninius antibiotikus.
Pirma – paguldžius jį į ligoninę, po pilno sepsio tyrimo, kai buvo žinoma, kad C–reaktyvinio proteino rodmuo yra 101.
Antra – konsultanto apžiūros metu jau 24 dieną, trečia – kai gautas teigiamas užkrato kraujyje tyrimas 24 dienos vakarą, ir galiausiai tada, kai 25 dieną, apie 13:15 val. nustatytos A grupės streptokoko bakterijos.“
Pirmadienį vykusio teismo posėdžio metu buvo teigiama, kad Sheldono būklė buvo taip pagerėjusi, kad medikai jį išsiuntė namo, nepaisydami to, kad kraujo užkrato tyrimo rezultatų dar neturėjo. Dr. Geoffrey Lawsonas, patyręs pediatras, savo sprendimą išrašyti Sheldoną iš ligoninės dieną prieš jam mirštant apibūdino kaip dalyką, dėl kurio „gailėsis visą likusį gyvenimą“.
Vos kelios minutės po išvažiavimo iš ligoninės dr. Niresha Sirinanda, tuo metu dirbusi vyresniąja pediatrijos rezidente, buvo informuota, kad berniuko kraujo tyrimas parodė „nedidelį kiekį“ A grupės streptokoko bakterijų – tai sepsį sukeliančios bakterijos.
Mikrobiologas dr. Christopheris Settle ją įspėjo, kad berniukui gresia pavojus rimtai susirgti ir kad jam turėtų būti paskirtas antibiotikas amoksicilinas. Duodama parodymus teismo posėdyje antradienį, kovo 16 dieną, dr. N. Sirinanda sakė tuo metu nemaniusi, kad reikalas skubus.
Ji sakė: „Tuo metu aš nemaniau, kad tai labai skubu. Dabar apie tai galvojant, žinoma, turėjau tai suprasti. Deja, po to pokalbio man susidaręs įspūdis buvo, kad tai neskubu.“
Dr. N. Sirinanda sako, kad devynis kartus nesėkmingai bandė susisiekti su Sheldono šeima trimis skirtingais telefono numeriais, kuriuos turėjo ligoninė. Tuo metu dar keturiems kitiems ligoninės skyriams vadovavusi pediatrė pripažino, kad vėliau, nuo 15 iki 21 valandos niekas iš ligoninės su Sheldono šeima susisiekti nebebandė, nes ligoninėje buvo „labai daug darbo“.
Keičiantis pamainai maždaug 21 valandą ji nusprendė paskambinti dr. G. Lawsonui ir pasikalbėti apie galimybę susisiekti su policija, kuri galbūt galėtų informuoti berniuko tėvus. Tačiau galiausiai buvo priimtas sprendimas kitą rytą tiesiog susisiekti su Sheldono šeimos gydytoju ir paprašyti kitų šeimos kontaktų.
Kai ankstyvą pirmadienio rytą Sheldonas buvo vėl atvežtas į ligoninę, jo gyvybei išgelbėti jau nieko nebebuvo galima padaryti. Dr. N. Sirinanda sakė ligi šiol galvojanti apie tai, ką buvo galima padaryti kitaip, kad Sheldonas būtų pasveikęs.
„Po šio incidento dabar visada elgiuosi dar atsargiau, nei reikia“, – sakė ji. – „Tai mane labai paveikė – ne tik profesine, bet ir asmenine prasme. Aš nuolat apie tai galvoju – ką buvo galima padaryti ir ką padariau ne taip.“
Tyrimas tęsiamas.
