Pasak Egidijaus, aklumas prasidėjo nuo diabeto komplikacijų, jam jau baigus mokyklą ir dirbant dantų techniku.
„Dirbant dantų techniku reikėjo būti itin kruopščiam, reikalavimai ir krūviai buvo didžiuliai, – prisimena Egidijus. – Manau, kad tai įtakojo mano sveikatą. Palaipsniui pradėjo gesti viena akis, o po to pajutau, kad vis blogiau matau ir su antrąja. Tačiau operaciją vis atidėliojau, nenorėjau prarasti darbo.“
Operacija Kaune ir konsultacijos Danijoje
Tačiau neilgai trukus atėjo laikas, kai Egidijaus regėjimas susilpnėjo taip smarkiai, kad jis buvo priverstas kreiptis į gydytojus. Dirbti jis jau nebegalėjo.
„Operavo mane Kaune, – prisimena vyras. – Operacijos metu į akį suleido dujas, kurios prispaudžia akies tinklainę, tačiau tai nepadėjo. Tapau visiškai aklas.“
Tačiau Egidijus nenuleido rankų ir išvyko pas Danijos akių gydytojus.
„Apžiūrėję mane Kopenhagos gydytojai pasakė, kad „daktarai jau viską padarė” ir nauja operacija nieko nebepadės“, – liūdnai prisimena vyras.
Grįžęs į Lietuvą vyras turėjo susitaikyti su nauja realybe – visišku aklumu ir darbo netekimu. Reikėjo pradėti gyventi iš naujo.
„Aklam darbą atrasti labai sunku, – dalinasi mintimis Egidijus. – Kol dar su darbdaviu kalbi telefonu, tai lyg ir viską normaliai susitari, pasako darbo užduotis, kurias pilnai galėčiau atlikti. Tačiau kai atvyksti į vietą ir pamato, kad tu esi aklas – iškart suranda daugybę priežasčių, kodėl tu tam darbui netinki, nors, atrodo, ne taip seniai kalbėjome telefonu ir lyg ir viską sutarėme…“
„Įstojau mokytis į dvimetę medicinos mokyklą Baltupiuose, kur ruošė masažistus, – prisimena Egidijus. – Ten buvo viena iš nedaugelio vietų, kur neregiams buvo tam tikros perspektyvos. Buvau jaunas, norėjau dirbti ir nebūti niekam našta.“
Baltoji lazdelė
Egidijui taip pat teko išmokti vaikščioti su baltąja lazdele, kurią vaikščiodami mieste naudoja neregiai.
Pasak Egidijaus, baltoji lazdelė yra tikrai puikus išradimas. Ji gerai padeda atpažinti objekto savybes, suteikia informacijos apie daikto formą, paviršiaus struktūrą, padeda neregiui pagal garsus identifikuoti daiktus.
„Vos prisilietęs lazdele, išmoksti atskirti, ar prieš tave šviesoforas, ar eismo ženklo iškaba, – dalijasi patirtimi Egidijus. – Vienoks garsas yra medinių durų, kitoks – metalinių. Lazdele gali atpažinti grindų bei dangų struktūras, įspėjamuosius paviršius gatvėse, gauni labai tau reikalingą informaciją, kuri saugo nuo susižeidimų ir susidūrimų.“
„Baltoji lazdelė man labai padėjo išeiti iš tos aklavietės ir vienatvės, – prisimena vyras. – Pradėjau vaikščioti, bendrauti. Žinoma, pasiryžti vaikščioti su lazdele vis dėlto reikia didelio noro ir drąsos, tačiau aš jos turėjau… Žinoma, pasitaikydavo ir kurioziškų situacijų, kai pasiklydęs mieste klausdavau žmonių kelio, o jie mane paimdavo už rankos ir apsukdavo, nukreipdami reikiama kryptimi. Jie nuoširdžiai galvodavo, kad taip man padeda, tačiau nesuprasdavo, kad apsuktas visai prarasdavau orientaciją…“
Nesusipratimai taip pat neretai kildavo ir kai Egidijus stotelėje įkišdavo galvą pro atidarytas autobuso duris ir klausdavo, koks autobuso numeris, kur jis važiuoja.
„Jaučiau, žiūrėdavo tada keleiviai į mane kaip į kokį durnių, nesuprasdami kas čia vyksta, – prisimena Egidijus. – Sveikas, drūtas vyras, o klausinėja tokių dalykų, kurie yra akivaizdūs. Nesuprasdavo, kad aš nieko nematau…“
Egidijui apakus buvusių draugų nebeliko.
„Jie tiesiog prapuolė, – su nuoskauda prisimena vyras. – O jų pagalbos man tikrai būtų prisireikę tuo sunkiu gyvenimo metu. Pora draugų vėl atsišaukė tik po gero dešimtmečio, tačiau jau mano iniciatyva…“
Masažuotojas
Baigęs medicinos mokyklą, Egidijus pradėjo dirbti masažuotoju, vėliau su draugu Vilniuje įsteigė socialinę įmonę „Matančios rankos“.
„Neregiai garsėja kaip puikūs masažuotojai ir tai yra tikra tiesa, – kalba vyras. – Neregys tikrai žymiai geriau rankomis jaučia šilumą ir įtampą kūne, nepaisant, ar tai būtų ranka, koja, ar nugara. Labai malonu padėti žmonėms. Jauti, kad padarai kažką tikrai ypatingo, kas jiems suteikia sveikatos, atpalaiduoja…“
Pasak vyro, į jį kreipdavosi pacientai su įvairiausiais negalavimais – nugaros, sprando, pečių juostos, stuburo problemomis, galvos skausmais.
„Vien tik masažas, be kineziterapeuto sudarytos specialios pratimų programos, nelabai daug gali padėti, – dalinasi patirtimi Egidijus. – Būtina reguliariai atlikti tinkamus pratimus, teisingai maitintis. Todėl niekada neapsiribodavau masažu, visada pacientą išmokydavau pratimų, kuriuos jis turi daryti pats. Rezultatai buvo tikrai geri, turiu nemažai dėkingų pacientų.“
Vėliau Egidijus pradėjo dirbti savarankiškai pagal individualios veiklos pažymą.
„Susitardavau su įmonėmis ir važiuodavau masažuoti tiesiai pas juos, vietoje. Taip darbuotojams patogiau, jiems nereikia niekur važiuoti, – prisimena vyras. – Tėvukas mane paveždavo, padėdavo nueiti, kur reikia. Kartu veždavomės ir sudedamą masažo stalą. Atvykęs į užsakymą įmonėje dirbdavau nesustodamas visą dieną, nes paprastai susidarydavo apie keliolikos žmonių grupė, kurie norėdavo mano masažo. Po to važiuodavau į tą pačią įmonę dar keletą dienų, kad atlikčiau jiems visą masažo kursą.“
Kompiuterinė programa neįgaliesiems JAWS
Pasak Egidijaus, netekus regėjimo, taip pat labai svarbu yra išmokti dirbti kompiuterio klaviatūra akląja sistema, naudojant specialią programą JAWS. Ja naudotis vyras išmoko Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje.
„Tai tikrai puiki, „protinga“ programa, labai gerai pritaikyta akliesiems, – pasakoja Egidijus. – Užsidedi ausines ir girdi, kokį klavišą tu paspaudi, tau taip pat perskaito informaciją, kuri yra ekrane. Taigi, kiek pramokęs gali kompiuteriu naudotis taip pat, kaip ir žmogus, turintis normalų regėjimą. Mokėjimas naudotis kompiuteriu ne tik gali padėti neregiui atrasti darbą, tačiau jam yra tarsi langas į pasaulį, pagrindinis informacijos šaltinis. Dirbti šia programa galima išmokti gana greitai, yra specialūs kursai ir mokytojai kurie to moko.“
Ortopedinė avalynė neįgaliesiems
Kaip vieną iš pagrindinių neįgaliųjų problemų Lietuvoje, Egidijus įvardija specialios ortopedinės avalynės trūkumą ir jos kokybę.
„Man ortopedinius batus gamino tris kartus, tačiau tinkamų taip ir nesugebėjo pagaminti, – pasakoja vyras. – Labai nepatogūs, spaudžia, labai sunkūs. Po to Kaune netikėtai atradau įmonę „Ortopediniai batukai“. Ten ponas Eugenijus man padarė (gal tiksliau pasakius – sukūrė) nuostabius ortopedinius batus, kuriais negaliu atsidžiaugti – gražūs, lengvučiai, labai patogūs…“
Osteoporozė ir inkstų nepakankamumas
Egidijui įsitraukus į darbus, didžiulės problemos, atrodė, kiek atsitraukė. Vyras dirbo mėgstamą darbą, pats save išlaikė, mokėjo vaikščioti po miestą su baltąja lazdele, išmoko naudotis kompiuteriu akląja sistema, nebuvo našta kitiems.
Tačiau netrukus vyrą užklupo kiti sunkūs išbandymai.
„Netikėtai praradau sąmonę, nukritau ir susilaužiau petį ir klubo sąnarį, – pasakoja vyras. – Atėjęs tėvas mane atrado gulintį po stalu. Nuvežus į ligoninę paaiškėjo, kad operuoti negalima, nes turiu ne tik diabetą, bet ir osteoporozę (sisteminė kaulų liga, kuriai būdinga maža kaulinė masė dėl kaulų tankio sumažėjimo, todėl padidėja kaulų trapumas bei lūžių rizika). Todėl taip ir išgulėjau pusę metų lovoje be operacijos ir netgi specialaus įtvaro, kol tie lūžiai kiek apgijo. Vaikščioti savarankiškai jau negalėjau, koja sutrumpėjo septyniais centimetrais. Likau prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio.“
Pasak Egidijaus dėl osteoporozės jis patyrė dar daug kitų kaulų lūžių.
„Dėl šios klastingos ligos turėjau dar daugybę kaulų lūžių, iš viso apie 30, – pasakoja Egidijus. – Buvo lūžęs iš pradžių vienas, po to kitas petys, kompresiniai stuburo slankstelių lūžiai, abi mentės, raktikauliai, dilbiai…“
Egidijui nuo diabeto sukeltų komplikacijų taip pat išsivystė inkstų nepakankamumas, todėl vyras turi tris kartus per savaitę vykti į ligoninėje atliekamas dializes (dializės metu iš organizmo pašalinamos medžiagų apykaitos produktų atliekos ir skysčiai, kurių inkstai pašalinti negali, siekiama palaikyti organizmo pusiausvyrą koreguojant įvairių toksinių medžiagų kiekį kraujyje. Be dializės visi pacientai, sergantys galutiniu inkstų nepakankamumu, mirtų nuo kraujyje susikaupusių toksinų.)
Maltiečių pagalba
„Maltiečių neįgaliųjų pavežėjimo tarnybą „Važiuojam“ su mama atradome tada, kai reikėjo iš ligoninės grįžti į namus, – prisimena Egidijus. – Susiskambinome, labai maloniai pakalbėjome ir viską susitarėme. Po to maltiečiai mane tris kartus per savaitę vežiodavo į dializes.“
„Dializė su visomis procedūromis trunka apie penkias valandas, – pasakoja Egidijus. – Prie to prisideda dar nuvažiavimas į ją ir grįžimas atgal. Labai sunku visą tai pakelti fiziškai, tačiau be jos neišgyvenčiau…“
Pasak vyro, maltiečių neįgaliųjų transportavimo paslaugos „Važiuojam“ unikalumas yra tame, kad jį į dializę maltiečiai nuveždavo ir atgal parveždavo vieną, o ne su kitais neįgaliaisiais.
„Kitose neįgaliųjų transportavimo įmonėse autobusiukas paima iš karto keletą neįgaliųjų, kuriuos mieste išvežioja po įvairias procedūras, – pasakoja Egidijus. – Gerai, jeigu tave užveža pirmą, tada viskas praeina greitai. Tačiau būna situacijų, kai tave užveža paskutinį. Tokiu atveju turi porą valandų būti mašinoje, laukti, kol visus kitus išvežioja. Tai ne tik atima daug laiko, tačiau ir nepaprastai sunku fiziškai, nuo buvusių lūžių labai skauda visą kūną… Vežimėlyje galiu išsėdėti ne ilgiau kaip pusvalandį…“
Pasak Egidijaus, be maltiečių pagalbos jam būtų nepaprastai sunku.
„Sunku ir surasti žodžių, kuriais galėčiau jiems atsidėkoti, – pasakoja vyras. – Pirmiausiai susidraugavome su Robertu (Svidinsku), tačiau puikiai sutariu ir su visais kitais. Jie mano gelbėtojai, į juos pagalbos visais atvejais kreipčiausi pirmiausia…“
Tokių pagalbos reikalingų žmonių, kaip Egidijus, maltiečiai 42 Lietuvos miestuose šiuo metu prižiūri daugiau kaip 2600.
Maloniai kviečiame paremti Lietuvos maltiečių veiklą, skiriant 1,2 proc. nuo GPM.Daugiau informacijos: https://maltieciai.lt/12-proc-parama/
