Moteris atvirai kalba apie savo patirtis, nes tiki – kartais pakanka paskaityti kitos moters tokią pačią istoriją ir vien tai padeda sunkią akimirką nesijausti vienišai. Tokia ji labiausiai jautėsi prieš maždaug aštuonerius metus, kai 16 nėštumo savaitę patyrė pirmą persileidimą.
„Aš nuėjau į tualetą ir pamačiau kraują, kurio neturėtų būti, man tai buvo pirmas ženklas, kad kažkas negerai. Tuo metu aš psichologiškai buvau gana silpna, niekaip negalėjau valdytis, sulaikyti ašarų, buvau pasimetusi“, – sunkius išgyvenimus prisimena Valda.
Iš medikų ji išgirdo diagnozę, kad kūdikis dėl moters organizme buvusios bakterijos tiesiog nustojo vystytis, jam sustojo širdelė. Tiesa, tai įvyko anksčiau – 8 nėštumo savaitę, tačiau pats persileidimas prasidėjo gerokai vėliau.
„Jis dar aštuonias savaites laikėsi gimdoje, dar nebuvo atmetimo reakcijos. Jei tai būtų įvykę 8 savaitę, aš dar nebūčiau tiek pripratusi prie tos minties, prie vaikelio, kad jis jau yra pas mane. Sakoma, kad baisiausias laikotarpis būna iki 12 savaičių, o aš galvojau, kad jį perėjau, kad viskas yra gerai, nebuvo nė menkiausios minties, kad kažkas gali būti negerai“, – dalijasi klaipėdietė.
Neturėjo su kuo pasikalbėti
Ji pamena, kad tuo metu patyrė didžiulį stresą, kuris kilo iš nežinojimo, kaip reikia elgtis, ką daryti. Galbūt dėl to ji stengėsi savo mintis užimti kitais dalykais.
„Neįsivaizduoju, kodėl, bet pradėjau svarstyti, kaip reikės pasakyti darbdaviui, kad neateisiu į darbą. Manau, kad tai buvo papildomi galvojimai, leidžiantys nukreipti mintis kur nors kitur. Tikrai patyriau labai daug streso, trūko informacijos, buvo labai sunku, tas periodas buvo vienas sunkiausių gyvenime“, – atvirai kalba moteris.
Apie jos nėštumą žinojo šeima ir draugai, todėl jau kitą dieną Valda nusprendė jiems pranešti ir skaudžią žinią apie patirtą persileidimą.
„Visiems artimiesiems parašiau žinutę, kad persileidau, ir paprašiau, kad tuo metu manęs nieko daugiau neklausinėtų. Man buvo per sunku, aš vengiau savo draugų, nesinorėjo su niekuo kalbėti. Bet manau, kad taip pati sau pasidariau meškos paslaugą, nes kai man reikėjo, žmonės bijojo apie tai su manimi kalbėti“, – neslepia klaipėdietė.
Ji prisimena, kad šios temos itin vengė ir tuometinis jos draugas:
„Jis visiškai nenorėjo apie tai kalbėtis, susidarė įspūdis, kad jei mes apie tai nekalbėsim – reiškia nieko ir neįvyko, viskas pradings. Bet nepradingo... Aš jau po poros dienų pajutau, kad man reikia kalbėti, bet nebuvo su kuo. Galbūt po mano žinutės žmonės bijojo, nežinojo, kaip apie tai su manimi kalbėti, nes man taip ir nebepavyko užmegzti pokalbio su artimaisiais.“
Tačiau nors ir buvo be galo sunku, Valda šį periodą ištvėrė. Ji sako, kad tuo metu jai labiausiai padėjo bendravimas su nepažįstamais žmonėmis:
„Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, tuo metu man padėjo socialiniai tinklai, taip aš jaučiausi ne viena. Įvairiuose forumuose kitos moterys apie tai kalbėjosi, aš taip pat galėjau pasakyti, kaip jaučiuosi. Pasikalbėti su svetimais nepažįstamais žmonėmis man tuo metu buvo tikras išsigelbėjimas, nes iš savų pagalbos nesulaukiau, bet negaliu nieko kaltinti, tai tikrai sunki situacija.“
Po dukrelės gimimo prasidėjo pogimdyvinė depresija
Valdai prireikė kelerių metų, po kurių ji suprato, kad yra pasiruošusi bandyti susilaukti vaikelio antrą kartą. Tiesa, prie to labai prisidėjo ir sutiktas jos dabartinis vyras Gediminas.
„Tik suradusi žmogų, kuris mane supranta bet kokioje situacijoje, supratau, kad net jeigu dar kartelį taip atsitiktų, aš turėsiu užuovėją ir palaikymą. Mes labai planavome ir laukėme mūsų kūdikio“, – dalijasi moteris.
Ji neslepia, kad dėl turėtos skaudžios patirties viso nėštumo metu ją lydėjo baimė ir jaudulys:
„Kai pastojau, tikrai be proto pergyvenau. Tik pilvuką paskauda ir kas nors nutinka, iš karto skambinu gydytojai ieškoti problemos, kas ten yra. Gal aš daugiau prisigalvojau tų bėdų, nei jų iš tikrųjų buvo, bet jaučiau labai daug baimės.“
Situacijos nepalengvino ir tai, kad nors dukrelė ir gimė sveika, tai įvyko mėnesiu anksčiau nei buvo numatyta. Šis dalykas Valdą labai išgąsdino, ji svarsto, kad galbūt jautėsi tam nepasiruošusi ir nemanė, kad su viskuo susitvarkys.
„Viskas vyko ne taip, kaip norėjau ir tikėjausi, pradžioje buvo net tokia atmetimo reakcija. Aš viską dariau mechaniškai – maitinau, keičiau sauskelnes ir panašiai, bet kažkokio didelio artumo tuo metu nepajutau. Tada pradėjau svarstyti, kad kažkas su manimi yra ne taip.
Pradėjau būti pikta, nuolat irzli, pervargusi, viskuo nepatenkinta. Vyras skatino mane eiti pas psichologą, mano brolienė yra psichologė, ji pradėjo ieškoti specialistų, į kuriuos galėčiau kreiptis, bet aš tiesiog bijojau sau pripažinti, kad man jau tikrai yra negerai, bijojau, kad iš manęs pradės tyčiotis“, – atvirai kalba Valda.
Ji priduria, kad artimoje aplinkoje turėjo žmonių, kurie nepraleisdavo progos patraukti ją per dantį ir pasakyti skaudžių replikų, o tai ją tik dar labiau vertė jaustis blogai.
„Taip susiklostė, kad būnant svečiuose pirmą kartą kūdikiui prasidėjo pilvo diegliai ir jie buvo labai stiprūs. Mes bandėme įvairiais būdais ją nuraminti, bet sulaukiau tokios replikos – „kas tu per mama, jei net negali savo kūdikio nuraminti.“
Tuo metu aš ir taip savimi nepasitikėjau, man buvo prasidėjusi depresija, tai toks sakinys mane dar labiau pamenkino kaip mamą ir moterį, aš pasijutau nieko verta“, – skaudžią akimirką prisimena Valda.
Sunkiausia buvo sau pripažinti, kad reikia pagalbos
Klaipėdietė vis vengė sau pripažinti, kad ji turėtų kreiptis į specialistus, tačiau viskas pasikeitė po antrojo nėštumo.
„Tos emocijos buvo aprimusios prieš antrą mergaitę, bet kai ji gimė, aš supratau, kad niekas niekur nedingo. Mano didžioji jau buvo pakankamai didelė, trijų metukų, ir kai aš pradėjau matyti, kokiu balsu ir kokiais žodžiais ji kalba su kūdikiu, supratau, kad ji yra mano atspindys ir daugiau tai tęstis nebegali“, – sako moteris.
Iš pradžių ji lankėsi pas bioenergetikę ir kitus specialistus, nes vis dar bijojo pripažinti, kad jai reikia psichologo pagalbos. Tačiau vėliau Valda suprato, kad be jos savo problemų neišspręs, tad pradėjo lankyti psichoterapijos kursą.
„Jau pripažinus, kad man reikia pagalbos ir ją suradus, aš pradėjau su savimi elgtis kitaip. Kai psichoterapijos kursuose pradėjau nagrinėti priežastis, pasidarė lengviau suvokti, kodėl aš taip elgiuosi, ir tas pyktis natūraliai mažėjo, suvokimas į vaikus irgi visai kitoks pasidarė, lengviau pradėjau žiūrėti į gyvenimą“, – pokyčiais džiaugiasi pašnekovė.
Ji neslepia, kad dar iki galo nesijaučia visiškai gerai, tačiau žingsnis po žingsnio prie to artėja.
„Vis dar mokausi būti rami, vis dar ieškau savęs ir savo nusiraminimo būdų, bet per tuos metus, kai pradėjau ieškoti pagalbos, tikrai esu ženkliai pasikeitusi. Ir vyras dėl to džiaugiasi, sako, kad galų gale grįžtu į savo vėžes“, – šypteli Valda.
Patyrė antrą persileidimą
Galbūt dėl to, kad itin sustiprėjo psichologiškai, moteris lengviau ištvėrė ir vos prieš kiek daugiau nei savaitę įvykusį antrą persileidimą. Ji neslepia, kad nuo pat nėštumo pradžios jautė, kad kažkas yra ne taip, todėl nebuvo taip sunku kaip pirmąjį kartą.
„Ne veltui sako, kad nuojauta kalba pati už save ir ateina ne be reikalo. Aš jau kurį laiką jaučiau, kad kažkas yra ne taip su tuo pastojimu. Laukiausi 8 savaites, bet testą pasidariau tik savaitę prieš persileidimą. Nežinau, kodėl, bet jaučiau, kad nereikia jo darytis.
Kai pasidariau testą, su vyru labai apsidžiaugėme, kad galų gale turėsim trečią vaikelį, labai norėjom berniuko. Bet vėl prasidėjo kraujavimas... Vyras iš pradžių galvojo, kad aš juokauju, dar irgi bandė juokauti – baik, negali būti, man berniuko reikia. Bet kai suprato, kad nejuokauju, abu trumpai paverkėm, nes tai vis tiek yra sunki akimirka“, – pasakoja moteris.
Ji džiaugiasi, kad dabar šalia savęs turi žmogų, kuris besąlygiškai palaiko, stengiasi kartu išspręsti visas problemas ir yra jos ramstis. Valda neabejoja, kad tokiomis akimirkomis moteris neturi likti viena, todėl tarsi siunčia žinutę tiems, kurie yra šalia persileidimą patyrusių moterų:
„Tas, kuris yra šalia tokios moters, turi leisti jai išsikalbėti, net jei ji ir sako, kad nenori to daryti. Tokią akimirką moteris nenori pripažinti, kad jai yra sunku, viską blokuoja, todėl svarbu kam nors būti šalia ir išklausyti.
Nereikia žinoti, ką pasakyti, net nereikia įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi, nes to vis tiek neįmanoma suprasti, kol nepajausi savo kailiu. Užtenka tiesiog būti šalia, girdėti ją ir apkabinti, jei to reikia.“
Nori padėti kitoms mamoms
Daug šilto ir šalto gyvenime mačiusi Valda šiandien save yra atradusi dar vienoje prasmingoje veikloje. Ji yra įkūrusi organizaciją „Mama, šypsokis“, kurioje stengiasi motyvuoti mama ir moteris ko nors siekti.
„Savo draugių rate pastebėjau, kad kai moteris susilaukia vaikelio, ji visas jėgas skiria jo auginimui, rūpinimuisi, priežiūrai, o savo tikslus ir svajones dažnai pamiršta, tam tiesiog nebelieka laiko. Tada mamos dažnai būna piktos, pavargusios, suirzusios ir dažniausiai pasiteisina tuo, kad turi vaikų ar vieną vaiką ir neturi laiko.
Aš pati savo pavyzdžiu pradėjau rodyti, kad viskas įmanoma – mano vyras dirbo užsienyje, aš viena prižiūrėjau ir namus, ir du vaikus, ir dar užsiėmiau veikla. Pati supratau, kad aš jaučiuosi daug geriau, kai ne tik siurbiu, plaunu, skalbiu nešvarius rūbus, bet ir sugebu padaryti ką nors daugiau. Nešvarūs indai ar drabužiai niekur nepabėgs, būtina skirti laiko ir sau“, – neabejoja Valda.
Ji sako, kad jos organizacija yra kaip bendruomenė, kurią jungia panašūs moterų tikslai ir norai. Valda organizuoja seminarus ir paskaitas apie meilę sau, savęs pažinimą, organizuoja rankdarbių muges, metų mamos apdovanojimus.
„Ugdome save kaip moteris net ir būdamos mamomis – toks pagrindinis mūsų siekis. Turime svajonę atidaryti mamos namus, į kuriuos moterys galėtų ateiti pailsėti ir pabūti. Idėjų ir minčių galvoje pilna – telieka viską įgyvendinti“, – entuziastingai kalba Valda.
