Viktoras yra apdovanotas už nesavanaudiškus darbus ir jau spėjęs užsitarnauti Kauno geradario vardą. Jis dirba renginių vedėju, o didelę dalį savo laiko skiria ir įvairioms socialinėms akcijoms, darbui su jaunimu, vargonavimui bažnyčioje.
Tačiau aktyvų vaikino gyvenimo tempą gerokai sulėtino rugpjūčio mėnesį išgirsta diagnozė – smegenų vėžys. Dabar jis ne savo noru dienas ramiai leidžia namuose ir neslepia, kad tai jam yra pati jautriausia tema.
„Toje kovoje turbūt sunkiausia ir yra tai, kad nieko negali daryti. Ne tai, kad truputį ką nors darai, ne – tu negali daryti visiškai nieko... Bet aš nepasiduodu, planuoju, ką veiksiu vėliau. Dabar yra labai geras laikas mąstyti, kurti, užsirašyti idėjas.
Dėl sustojusių darbų ir renginių tikrai ne vieną kartą graužė sąžinė, ypač, kai vakarai būna sunkesni. Tada dažniausiai pradedi galvoti – kodėl man taip, juk galėčiau dabar dirbti, inicijuoti kokią akciją ar dar ką nors daryti. Bet neprarandu vilties, tikiu, kad po Naujų metų Viktoras galbūt vėl grįš į savo ritmą ir darys dalykus, kurie bus įdomūs“, – šypsosi net ir sunkiomis akimirkomis pozityvumo neprarandantis kaunietis.
Galvojo, kad dėl visko kaltas pervargimas
Prieš dvejus metus Viktoro smegenyse jau buvo atrastas augliukas. Tąkart jis buvo gerybinis ir nesunkiai pašalintas. Vėliau kas pusę metų Viktoras tikrindavosi ir stebėdavo savo sveikatą, tačiau planuotą vizitą kovo mėnesį teko atidėti dėl koronaviruso pandemijos.
„Vasarą žiniasklaidoje pradėjau matyti reklamas, kad jei kažką jaučiate, jau galite tirtis. Man tai buvo šioks toks ženklas, kad jau reikėtų eiti iš naujo ir pasitikrinti, bet tik dėl profilaktikos.
Galiausiai vieną dieną aš ramiai neskubėdamas lipau laiptais žemyn ir man tiesiog taip galvoje stipriai sužaibavo, aš nukritau. Viskas baigėsi gerai, nesusižeidžiau, bet man tai davė dar didesnį stimulą, kad reikia pasižiūrėti, kas vyksta, nes dažniausiai į save nekreipiu dėmesio“, – neslepia Viktoras.
Jis atvirai sako, kad niekada nebuvo linkęs itin tausoti savęs, o dėl virtinės darbų ir veiklų pervargimas buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Todėl vaikinas ir iš pradžių galvojo, kad dėl suprastėjusios savijautos kaltas viso labo nuovargis.
„Man iš pradžių išrašė paprastų vaistų – raminančių ir tokių, kad atsigaučiau, nes vasara renginių vedėjams ir organizatoriams yra intensyvus laikas. Bet man negerėjo, o pradėjo tik blogėti – suprastėjo virškinimas, pradėjau vemti, padažnėjo galvos skausmai. Supratau, kad jau čia tikrai reikia kažką daryti ir nuėjau išsitirti.
Pradžiai gavau rezultatus, kad atsinaujino augliukas, jį konstatavo kaip gerybinį. Tačiau jau po savaitės pasakė, kad man II stadijos smegenų vėžys“, – prisimena Viktoras.
Gydymas nualino organizmą
Išgirdus diagnozę, toliau viskas vyko lyg pagreitintame filme. Per mėnesį vaikinui buvo atliktas lazerinis švitinimas ir trys chemoterapijos.
„Viskas vyko taip intensyviai, kad net ir nespėji reaguoti. Keletą dienų buvo tokia mintis – man atrodė, jog aš čia jau viską padariau, ką reikėjo, ir turbūt to užtenka. Bet turbūt mano gyvenimo būdas neleidžia taip greitai pasiduoti, tikėjimas duoda labai daug stimulo“, – pasakoja kaunietis.
Intensyvus gydymas nemenkai nualino 24-erių vaikino organizmą, tad dabar daug jėgų reikalauja bet kokia veikla.
„Jei žiūrint paprasto žmogaus akimis – man nėra gerai, man yra prastai, bet kaip sergančiam – tokia būsena normali. Organizmas yra labai išsekęs, viską labai skauda, ne viską galiu valgyti. Dabar turiu atstatyti imunitetą, atsigauti fiziškai, bet ir terapija reikalauja jėgų.
Žinoma, mano organizmas jaunas, man atsigauti laiko reikia mažiau. Pavyzdžiui, po chemoterapijos seanso sugebėjau tik labai lėtai rašyti žinutes, bet ir tai ne visiškai galėjau mąstyti, strigo kalba, dingdavo mintis. Dabar jau atsigaunu, bet gerosios ląstelės pažeistos, jas reikia atnaujinti vaistais, vitaminais, procedūromis ir, aišku, ramiu poilsiu“, – savo savijauta dalijasi Viktoras.
Sunku priimti kitų pagalbą
Tačiau bene didžiausius iššūkius vaikinui kelia psichologinė kova su pačiu savimi. Jis jau ir anksčiau yra patyręs ne vieną psichologinę traumą – nuo smegenų vėžio prieš kelerius metus mirė jo mergina, vėliau nusižudė jos mama. Gyvenimas Viktorą jau spėjo užgrūdinti, tačiau priimti kitų pagalbą jam vis dar yra be galo sunku:
„Aš turėjau tų psichologinių kovų, galbūt dėl to dabar esu šiek tiek pamokytas, turintis patirties, žinantis, kaip reaguoti ir kaip ne, – svarsto Viktoras. – Tačiau man yra lengviau ir mieliau paguosti kitą, jį priimti ar išklausyti. Aš tada jaučiuosi labiau reikalingas. O dabar man tenka kovoti su savimi – nebegaliu galvoti apie rūpinimąsi kitais, nes pačiam jau yra prastai. Tikrai labai sunku priimti tą pagalbą ir paramą.“
Tačiau jis nesulaiko šypsenos pasakodamas apie tai, kad per visą gyvenimą sutikti žmonės, su kuriais net ir ilgą laiką nebendravo, dabar siunčia jam ne tik palaikymą, bet ir pagalbą.
„Tikrai be galo gražu, kai nepažįstami žmonės arba tie, su kuriais labai seniai bendravau, žino apie mano ligą, rūpinasi, parašo žinutę arba paremia finansiškai. Šis dalykas labai džiugina, nes kartais atrodo, kad esi suspaustas, tokioj lyg ir depresijoj, galvoji, kad neturi nei draugų, nei pažįstamų, bet atsiranda labai daug žmonių, kai kurie net prieš 5–7 metus yra matyti.
Tai ir stebina, ir džiugina, ir leidžia suprasti, kad nesu vienas. Nors Dievulis ir duoda daug išbandymų, bet jis tuo pačiu ir parodo, kiek daug yra palaikymo iš visuomenės. Visą laiką viską darydavau dėl kitų, dabar, matyt, tas ratas grįžta atgal ir suteikia daugiau vilties, kad viskas bus gerai“, – šypsenos ir dėkingumo neslepia Viktoras.
Tačiau net ir pats susidurdamas su gyvenimo siunčiamais išbandymais ir kovodamas su sunkia liga, kaunietis sugeba pozityvumo suteikti ir kitiems:
„Po chemoterapijos seanso nuėjau pas psichologę, tai kaip ir privaloma yra. Ji pasižiūrėjo ir mane ir pasakė – nežinau, ar čia tau reikia dabar psichologo, ar man, aš nemačiau dar tokių žmonių, kurie sirgdami tokia liga jau pirmu seansu ateitų įkvėpti ir mane tuo užkrėstų.“
Svajoja apie šeimą
Viltis, jog viskas bus gerai, pas Viktorą tikrai yra labai stipri. Jis jau planuoja ateities darbus, kuria naujas idėjas ir džiaugiasi, kad pamažu liga pasiduoda gydymui.
„Po pirmo chemoterapijos seanso ir lazerinio švitinimo liga dar buvo paūmėjusi, nenorėjo pasiduoti, bet dabar gydytojai jau atsargiai sako, kad galbūt mums pavyko. Žinoma, dar reikia palaukti, iš naujo atlikti tyrimus, bet šią dieną man sako – dangaus ambasada dar toli.
Aš kalbu, galiu atsistoti – tai jau šiek tiek motyvuoja. Iš dešimties blogų dalykų vis tiek randu bent vieną, kuriuo galėčiau pasidžiaugti. O prognozių girdėti iš tiesų nelabai noriu – jau geriau, kad nieko neprognozuotų, nei pasakytų, kad viskas blogai“, – dalijasi Viktoras.
Jis atskleidžia ir kelias didžiausias savo svajones, kurias jau artimiausiu metu planuoja įgyvendinti.
„Galvoju, kad jau būtų laikas kurti šeimą. Kai kurie sako, kad palakstys Viktoras ir susitupės, pagaliau kurs šeimą, tai galbūt jau reikėtų man to. Planuoju studijuoti ir chorvedybą universitete, augti bažnyčioje, didinti savo grupės išteklius. Esu prisigalvojęs ir daug akcijų, renginių, noriu, kad žmonės žengtų į pozityvą, nes nepaisant nieko, visada yra kuo džiaugtis.
Draugai klausia, ar lėtinsiu tempą po ligos. Nežinau, aš turbūt beprotis, bet planuoju grįžti su trenksmu. Bus didelė bomba“, – juokiasi Viktoras.
