Smiltutė jau įveikė du gydymo kursus, kurie buvo labai intensyvūs – nuo birželio 16-osios dienos ji su mama praktiškai gyveno ligoninėje. Dabar jos jau turi ir kelias laisvas savaites, per kurias stengiasi sukurti kuo gražesnių emocijų mažajai ligoniukei.
„Gera emocija palaiko ir gerą sveikatą, organizmas kitaip reaguoja į chemiją. Žinoma, būna silpnumų, bet šiaip ji yra pakankamai stipri. Aš galvoju, kad jai tas palaikymas labai stipriai padeda, nes ji visą laiką šypsosi. Mes visi stengiamės padėti jai užsimiršti, kad čia kažkas labai blogo, jog tiek laiko tenka būti ligoninėje“, – sako Akvilė.
Baigėsi vienas gyvenimas ir prasidėjo kitas
Moteris pasakoja, kad pirmieji požymiai, jog kažkas yra ne taip, nerimas ją aplankė vasaros pradžioje, kai dukra tapo tarsi nesava:
„Ji neturėjo nuotaikos, nebesišypsojo, pasidarė vangi, mieguista, nenorėjo žaisti, tik stebėjo vaikus nuošalyje. Iš pradžių dar galvojau, kad gal čia paauglystė, hormonai, nuotaikų kaitos ir panašiai. Bet turbūt ta motiniška intuicija pakuždėjo, kad reikia pasidaryti tyrimus.“
Nieko nelaukusi, Akvilė kreipėsi į medikus. Tuo metu jų šeimos gydytoja atostogavo, todėl mergaitė tyrėsi privačioje klinikoje.
„Atsakymus gavau elektroniniu paštu, o kadangi nesu gydytoja, man tie visi rodikliai buvo mistika. Aš mačiau tik tiek, kad viskas raudonuoja, praktiškai niekas nėra normose. Man iš karto tapo aišku, kad čia kažkas blogai“, – prisimena vilnietė.
Ji nusiuntė gautus tyrimus gydytojui ir jau po valandos sulaukė skambučio nedelsiant važiuoti į ligoninę. Ten Smiltę paguldė į reanimacijos skyrių, o Akvilę išsiuntė namo, mat ji reanimacijoje likti negalėjo:
„Išverkiau visą naktį, o kitą dieną leido įeiti pas Smiltę, nes ją perkėlė į skyrių. Tada gydytoja ir pasakė, kad čia ne paprasta liga, o piktoji kraujo liga – leukemija. Tai buvo vieno gyvenimo pabaiga, kito gyvenimo pradžia.“
Mama visko bijojo labiau nei dukra
Akvilė neslepia, kad išgirsti tokią diagnozę jai buvo be galo sunku:
„Aš iš karto pradėjau verkti, galvojau, kad galbūt kažko nesužiūrėjau, gal kas nors su maistu buvo ne taip, gal čia kokia mano klaida... Bet gydytoja pasakė, kad nieko negalima kaltinti, nes nėra atsakymo, iš kur ta liga atsiranda, ir nėra laiko, kada jai ateiti. Ji tūno ir išlenda, kai pati pasirenka.“
Moteris pasakoja, kad Smiltutė anksčiau buvo girdėjusi apie šią ligą, pavyzdžiui, per televizorių, tačiau mergaitės mintys sukosi apie kitus dalykus nei grėsmingą ligą.
„Jai vienintelis blogas dalykas buvo tas, kad ji guldoma į ligoninę ir dabar dėl to negali važiuoti prie jūros, apie kurią labai svajojo. Mes, suaugę, turim prisigalvoję didesnių baimių negu vaikai.
Man buvo tokios blogos mintys, kas čia iš viso mūsų laukia, koks išgyvenimo procentas, o jos vienintelės mintys buvo apie jūrą...“, – dalijasi Akvilė.
Ji atvirai sako, kad labai baiminosi dukrai pranešti žinią, kad dėl chemoterapijos ji neteks plaukučių – ilgų ir gražių kasų, kurias augino visą gyvenimą ir niekada nenorėjo kirpti netgi galiukų. Tačiau Akvilė tam pasitelkė tarsi žaidimo formą ir dėl to viską ištverti buvo lengviau.
„Mes su ja sutarėme, kad pakirpsime plaukus iki ausų ir juos padažysime, nes ji labai to norėjo. Krikšto mama atvežė dažų, žirkles ir mes tiesiog savo palatos vonioje atlikome tas grožio procedūras. Kai ji pamatė savo nukritusią plaukų sruogą, buvo daug ašarų, sakė, kad ne tiek norėjo, kad aš per daug nukirpau...
Bet tada greitai perėjau į dažymo procesą ir ji užsimiršo, turėjo naują šukuoseną. Tai mums tikrai padėjo ir jai nebuvo taip baisu su tuo susitaikyti, kaip aš maniau“, – sako Smiltės mama.
Liga pasiduoda gydymui
Ji džiaugiasi, kad du mėnesius trukusį intensyvų gydymą mergaitės organizmas atlaikė stebėtinai gerai.
„Nuo chemijos jai nebuvo tokių didelių pasekmių, kurias matėme aplinkiniams vaikams – puola grybeliai, ištisai pykina, kojytes pakerta taip, kad jie turi pastoviai būti neįgaliojo vežimėlyje. Pirmą mėnesį buvo taip, kad ji sunkiai atsispyrė, reikėdavo ją prilaikyti, bet dabar ji visiškai atsistatė.
Aš tikiu, kad visas pozityvas ir palaikymas iš šalies jai labai stipriai padeda, aplink mus yra labai daug gerų žmonių ir aš jiems be galo dėkinga“, – šiltai kalba Akvilė.
Dar labiau džiugina ir tai, kad liga pasiduoda gydymui. Medikai sako, kad Smiltutės organizmas yra itin gerai atsistatantis, o kai kurie dalykai net prilygsta stebuklui.
„Po paskutinių procedūrų mums gydytojai sakė, kad reikės laukti bent dvi savaites, kol atsistatys kraujo rodikliai ir galėsime važiuoti prie jūros. Tačiau vos po kelių dienų sužinojome, kad rodikliai yra geri, kraujas atsistatė labai greitai, tiesiog stebuklingai. Progresas tikrai labai geras.“
Sveikti padeda ir pozityvus nusiteikimas
Akvilė yra įsitikinusi, kad sveikti padeda ir pozityvus nusiteikimas. Kai ji su dukra gulėjo ligoninėje, kiekvieną rytą atsikėlusios jos pakalbėdavo apie tai, kokių gerų įvykių turės šiandien, ko laukia iš naujos dienos, o vakare aptardavo, kas įsimintino nutiko.
„Teigiamų dalykų akcentavimas labai veikia, taip lengviau ištverti sunkumus. Pavyzdžiui, jai praktiškai kiekvieną dieną imdavo kraują, todėl vaikas buvo stipriai badomas, atsirado daug mėlynių, kurios sunkiai gyja. Kai ji nuėjo pas sesutes, kad jos įstatytų kateterį, Smiltė labai verkė, bet aš žinojau, kad kitą dieną pas ją atvažiuos Donatas Montvydas.
Pasakiau – Smiltute, tu dabar greitai atkenti, o tavęs rytoj laukia staigmena, net neįsivaizduoji kokia. Taip ji sukandusi dantis kentė skausmą, bet tuo pačiu ir šypsojosi, nes galvojo, kas jos laukia rytoj. Taip ir stengiamės tomis geromis emocijos eiti vis tolyn“, – šypsodamasi pasakoja Akvilė.
Ligoninės palatoje gimė ir gražus projektas – Smiltės piešiniai, kuriais dabar yra puošiami marškinėliai. Nors mergaitė niekada nebuvo menininkė ir užsiėmė slidinėjimu, bandant prisijaukinti nekviestą svečią, ją aplankė įkvėpimas.
„Ji mano darbo užrašų knygutėje pradėjo piešti pandas, palmes. Tada pas mus atėjo draugė menininkė Skaistė, pradėjom apie tai kalbėti ir ji pasakė, kad atneš drobės, ant kurios Smiltė galės piešti. Ją pamokė, kaip ką reikia daryti, ir ji taip pradėjo kurti.
Paskui aš ją motyvavau, kad ant maikutės uždėsim kokį nors jos piešinį. O dabar ir draugai, ir nepažįstami žmonės kreipiasi ir prašo, kad Smiltė jiems ką nors nupieštų“, – šypsosi Akvilė.
Su liga reikia susigyventi
Ji neslepia, jog mato, kaip kitos mamos užsidaro, nenori bendrauti ir dalintis vaikų liga, tačiau pati Akvilė renkasi kitokį variantą.
„Mes norime skleisti žinią, kad gyvenimas vyksta ir su ta liga. Mes kovojame, mes gyvename ir aš tikiu, kad viskas bus gerai. Pirmomis dienomis tikrai buvo sunkiau, ypač nuryti tas ašaras. Kai kas nors ko nors paklausdavo, jos iš karto veržėsi, bet su tuo reikia susigyventi.
Tada šneki šneki ir išsišneki, pradedi apie tai kalbėti paprastai. Tiesiog supranti, kad dabar tokia yra mūsų realybė, nieko nepakeisi, bet pasiduoti negalima“, – užtikrintai sako Smiltutės mama.
