Šiais metais į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto agronomijos magistro studijas įstojęs Rokas Jonaitis pasakoja, kad tęsti studijas nusprendė iškart baigęs tos pačios specialybės bakalaurą.
„Iš pradžių aš įstojau į Aleksandro Stulginskio universitetą – „žemkę“, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, bet esmė ta, kad po poros metų perėjome į Vytauto Didžiojo universitetą. Tiesiog jungėsi universitetai, vyko reformos. Tad baigiau VDU, dabar irgi studijuoju VDU, o stojau į ASU“, – sako jaunasis agronomas.
Studijas renkasi ne bet kas
Dažniausiai, pasak R. Jonaičio, tokias studijas renkasi ūkininkų vaikai, rečiau – gamtai prijaučiantys žmonės. Universitetui susijungus su VDU, pakilo ir minimalaus stojamojo balo kriterijus ir anot Roko, studentų įstoja šiek tiek mažiau:
„Prieš man stojant, kiek šnekėjome ir matėme, tai studentų buvo ženkliai daugiau. Prieš mano kursą, būdavo ir trys, keturios grupės, o mano kurse buvo tik dvi. Nors iš pradžių buvo trys, vėliau labai išsiskirstė. Gal mažiau įstoja dėl balo kartelės pakėlimo, kur iš provincijos labiau, kas kaime ar miesteliuose mokėsi. Dažniausiai tos mokyklos nebūna ypatingo lygio, dėl to tas balas irgi nėra ypatingas pas daug ką, bet čia irgi negalima šnekėt taip nes būna ir gerų mokyklų, ir gabūs vaikai. Pats įstojau su aukštu balu, nors aš ir kaimo mokykloje mokiausi, tik po to į miestelį parėjau Joniškio gimnazijoje mokytis ir viskas buvo gerai.“
Pasiteiravus, ar daug ką keičia agronomo magistro diplomo turėjimas, jaunasis ūkininkas tvirtina, kad darbinantis didžiosiose žemės ūkio bendrovėse iš agronomų dažnai pareikalauja šio diplomo. Dėl to dabartiniame kurse dauguma yra įmonių darbuotojai.
„Rinkoje esi stipresnis su magistru. Nors irgi, darbo pokalbiuose pasimato, kad gali turėti magistrą, bet nusipaisyti į lankas, o tuomet ateina su bakalauru kitas ir pašneka protingiau. Tai, manau, ir į tai atsižvelgia“, – teigia R. Jonaitis.
Rinktis profesiją įkvėpė proprosenelis
Jaunojo ūkininko keliu Rokas pasirinko eiti norėdamas tęsti šeimos tradiciją. Vaikinas pasakoja, kad nuo pat vaikystės pradirbo ūkyje prie technikos, laukuose, dėl to jam nesinorėjo paleisti viso to ir pasirinko studijuoti agronomiją.
„Labai paprastai. Mano proprosenelis buvo agronomas. Mano kaime buvo dvaras, kurį jis perpirko iš dvarininko. Tas dvarininkas, kaip supratau buvo linkęs girtuokliauti, lošti. Na, o mano proprosenelis dirbo ten anksčiau ir perpirko po to. Turėjo sodą apsodinęs aštuoniolikos hektarų. Tas sodas iki dabar gyvas likęs yra“, – sako R. Jonaitis.
Jauno ūkininko mama taip pat norėjo stoti į agronomiją, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, jai nepavyko. Rokas juokauja, kad ši specialybė iš kartos į kartą keliauja, todėl nenorėjo nutraukti tradicijos:
„Mano tėtis irgi ūkininkas. Man ūkis, kaip verslas, atrodė potenciali veikla, todėl ir rinkausi ją. Jau dabar turiu agronomo specialybę, tai galiu ne tik savo ūkyje pasodint kažką protingo, bet ir kaimynui galiu pagelbėti.“
Savo parinkimo į kitą jaunuolis nekeistų. Nors, pasak jo, įvairių pamąstymų buvo, bet kitos veiklos, ką galėtų veikti – neįsivaizduoja.
„Pats iš tikrųjų daug muzika užsiimdavau ir dabar kažkiek užsiimu. Ir mokykloje visokiose grupėse grojau, ir meno mokykloje mokiausi, konkursai ir taip toliau. Tai tada, kai stoti reikėjo, buvo toks klausimas kilęs: ar į muziką stoti, ar ne, bet aš nemačiau savęs ten, mačiau agronomijos srityje, todėl nesigailiu savo pasirinkimo“, – pasakoja jaunasis ūkininkas.
Rokas pamini, kad džiaugiasi dirbdamas darbą, kurį lietuviai dirbo nuo senų senovės: „Aš galvoju, kad tas žemės ūkis, tokia lyg ir tradicinė specialybė lietuvio.“
Laisvo laiko vasarą – mažai
Įpusėjus studijoms jaunuolis daugiau laiko praleidžia Kaune, nes nurimęs pagrindinių ūkio darbų sezonas. Šiuo metu vaikino pagrindinė veikla – studijos. Paklausus, kaip atrodo įprasta jauno ūkininko darbo diena, Rokas juokauja perklausdamas, apie kurią klausiama.
„Šnekant apie vasarą, jei yra prasidėjus javapjūtė, čia maždaug liepos-rugpjūčio laikotarpis, tai keliesi kokią 6-7 valandą ryte, priklausomai nuo to, kiek laukia darbo. Atsikėlęs pavalgai pusryčius, atsigeri kavos, su tėvukais suplanuoji dienos darbus ir eini dirbti. Kaip pradedi nuo ankstaus ryto, tai pietūs būna kartais 12 valandą, kitą kartą ir 17 valandą, o kartais iš vis be pietų lieki. Laikas, kada grįžti namo priklauso nuo to, kaip tą dieną ėjosi darbai“, – pasakoja apie savo įprastą darbo dieną vasaros sezono metu vaikinas.
Jaunas ūkininkas teigia, kad vasarą nėra nei savaitgalių, nei laisvadienių, išskyrus dienas, kuomet žliaugia lietūs. Tačiau net ir tada darbai nestoja, eina tvarkytis garaže, ruošia techniką kitiems darbams.
„Taip ir sukasi tos dienos, tas sezonas visas. Būna dienų, kad atrodo dirbi ir viskas einasi kaip per sviestą, bet tada kokią penktą valandą kažkas sulūžta ir tu negali palikti technikos laukuose. Tada ją tvarkai, kad parvažiuotum bent iki kiemo. Rudenį, dabar rugsėjį buvo sėjos, tai kėliausi anksčiau. Ryte apsitvarkai, susiplanuoji darbus, susižiūri normas, ką, kur ir kaip sėti. Kiekvieną sezoną keičiasi darbai, bet principas tas pats – keliesi ir eini dirbti“, – sako Rokas Jonaitis.
Vasaros metu, jaunasis ūkininkas pasigenda daugiau laisvo laiko, kuomet pradeda lyginti su draugais. Rokas juokauja, kad jį apima lengvas pavydas, mat dauguma draugų dirba nuo 8 iki 17 valandos.
„Gal kiek pasigendu, kai pradedu lygint save su kitais draugais, kurie vasarą išvažiuoja prie jūros, o aš išvažiuoja į laukus. Tai galbūt skaudžiausia būna, kad esi jaunas ir nori dar palakstyti. Aišku, negaliu sakyti, kad aš nepalakstau, nes jeigu jau randu laisvą minutę tarp darbų, tai vasarą turint automobilio teises, sėdi ir droži prie tos jūros“, – guodžiasi vaikinas.
Laisvu laiku Rokas skaito knygas, sportuoja, groja, važiuoja pas draugus. Ne vasaros laikotarpiu spėja pakeliauti ir į užsienį:
„Ir į koncertus važiuoju, ir į festivalius, jeigu turiu laiko ir randu noro. Lygiai tą patį darau, ne kitoks negu kiekvienas jaunas žmogus esu. Tiesiog gal daugiau pririštas esu prie sezoninio darbo.“
Dirbti sau privalumas
50 hektarų ploto valdantis jaunasis ūkininkas džiaugiasi pasirinkimu, nes užtikrina sau pastovią darbo vietą.
„Aš visiškai esu dar vaikas, palyginus, man tik 23, o aš jau turiu kažką, tai čia, aš manau, yra didelis pliusas, kad turiu verslą šiokį. Dauguma draugų dirba kažkam kitam, aš pats irgi dirbau dalį laiko, kai praktiką atlikinėjau, visus metus kitur. Bet kai pajutau tą skirtumą dirbti kažkam kitam ir sau, tai čia – didelis pliusas“, – džiaugiasi savo pasirinkimu R. Jonaitis.
Be privalumo dirbti sau, Rokas pasakoja, kad džiaugiasi galintis dirbti bei būti didžiąją dalį laiko kartu su savo šeima. Nepilnamečiai Roko brolis ir sesuo darbo dienomis vasarą visada šalia jo.
„Aš pats turiu netoli 50 hektarų savo ūkio, kurį valdau. Tėtis turi kiek daugiau, tad gaunasi toks šeimos ūkis pagal dydį. Tvirtai laikome tą, ką turime ir iš to bandome išspausti, ką galime geriausiai”, – tvirtina jaunasis agronomas R. Jonaitis.
Augalininkyste ūkyje užsiimantis ūkininkas pasakoja, kad bando pabandyti įsilieti ir į daržovių prekybą. Tačiau, pasak jo, ši niša yra sunki:
„Šiek tiek daržovių paauginu ir sau, ir pardavimui. Bandau tokią nedidukę nišą pakrapštyti, bet daržovių niša yra sunki. Tai tiesiog čia toks kaip hobis prie savo pagrindinės specialybės gavosi.“
Prekiniame šeimos ūkyje ne tik auga ne tik kviečiai, miežiai, pupos ir rapsai, tačiau laksto ir gyvūnai. Jų Roko namuose pakankamai: trys katinai, keturi šunys, iš kurių trys sargybiniai ir vienas senas, augęs kartu su jaunuoju ūkininku nuo pat vaikystės.
„Yra ir avių. Yra mamos vištos, kalakutai, žąsys, antys. Bet čia jau mamos stichija vištos tos“, – juokiasi R. Jonaitis.
Pasak jaunojo agronomo, daržoves bei mėsą tiek sau, tiek pardavimui šeima užsiaugina, todėl pirkti daug netenka. „Kaip visi kaime senoliai užsiaugindavo, taip ir čia panašiai“, – sako Rokas Jonaitis.
Paklausus, ar įmanoma žmogui, neturinčiam nieko bendro su žemės ūkio reikalais, pradėti užsiiminėti šia veikla, R. Jonaitis teigia:
„Jeigu nuo nulio, tai aš manau neįmanoma. Tarkime, turint kokius penkis hektarus žemės, iš kurių reikia ką nors išvystyti, tai ten kur aš gyvenu šiandien, nežinau, ką turi padaryti, kad pasisektų, nes ši niša užpildyta tais didžiaisiais ūkiais, nebe tie laikai.“
Tačiau net ir turint penkis hektarus žemės, jaunasis ūkininkas pataria bandyti auginti arbatžoles ar uogas.
„Gal ir verta, bet reikia žinių, reikia, kad būtų kas patartų. Jeigu žmogus ima nišą, kuriai nereikia didelių plotų, tai gerai yra auginti vaistažoles visas, gal daržoves, uogas, vaismedžius. Iš to dar galima kažką išspausti, tad verta bandyti, bet reikia labai gerai pasverti, ar to žmogus tikrai nori“, – teigia jaunasis ūkininkas ir agronomas Rokas Jonaitis.
