„Man visada patiko vanduo. Kai buvau dar visai maža, mama nupirko metinį abonementą į vandens pramogų parką ir mes ten vaikščiodavome beveik kasdien. Buvau penkerių ir pati nepajutau, kaip išmokau laikytis ant vandens ir kapstytis jame šuniuku“, – pasakojimą apie save pradeda Juneta.
Nenuostabu, kad dar pirmoje klasėje mergina pradėjo lankyti ir plaukimo treniruotes, kurias pasiūlė mama:
„Sutikau net nedvejodama, – šypteli septyniolikmetė. – Pamenu, kai mama pirmą kartą skambino trenerei, ji paklausė, ar nebijau vandens. Aš jo pavojingai nebijojau.
Kai tėtis nusivesdavo į žvejybą ir paleisdavo mane iš akių, pamatydavo jau nuplaukusią beveik per pusę upės ir turėdavo skubėti iškrapštyti į krantą, kol neįvyko nelaimė.“
Plaukti atviruose vandenyse paskatino mama
Plaukimo treniruotės Junetai labai patiko, o pamažu nuoseklus darbas pradėjo atsipirkti – ji ėmė skinti pergales įvairiose varžybose, kur ne kartą lipo ant nugalėtojų pakylos. Tuo metu ji plaukdavo tik baseine, o ilgiausia nuplaukta distancija buvo 800 metrų, tačiau paskatinta mamos, Juneta pirmą kartą sudalyvavo atviro vandens plaukimo čempionate.
„Kadangi vasarą treniruotės baseine nevyksta, mama sugalvojo, kad reikia tą laiką kažkaip išnaudoti ir užregistravo mane plaukti 1800 metrų. Tai ne tik buvo pati ilgiausia iki tol mano plaukta distancija varžybose, bet ir pirmoji atviruose vandenyse.
Viskas buvo kitaip – vanduo tamsus, nieko nesimato, gylis vietomis siekia kelias dešimtis metrų, sunku sekti trasą, todėl teko pagrybauti ir į šonus. Visas tas 28 minutes mintyse pykau ant mamos. Gero laiko tąsyk neparodžiau dėl patirties stokos, o išlipusi į krantą pasakiau – viskas, pabandžiau, nepatiko, užteks“, – prisimena mergina.
Tačiau prasidėjus mokslo metams, Junetos treniruočių krūvis padidėjo – ji ne tik 6 kartus per savaitę treniruodavosi baseine, bet ir dar du kartus individualiai dirbdavo su kineziterapeute. Taip sutvirtėjo merginos kūnas, atsirado daugiau ištvermės, o mama vis užsimindavo apie naujas varžybas atviruose vandenyse.
„Aš ją tildydavau, net minties nebuvo, kad dar kada nors plauksiu kokiame ežere, tačiau mama rado būdą, kaip mane ten įmesti. Ji patikrino mano lietuvių kalbos namų darbus ir mes susiginčijome – jai atrodė, kad namų darbai paruošti atmestinai, o man atrodė, kad verti 10 balų.
Taip sukirtom rankomis, kad jei įvertinimas bus mažesnis nei 8, aš turėsiu plaukti maratone. Ir aš pralaimėjau. Tada mama paskambino trenerei pasiklausti, kokio dydžio baudą man skirti – plaukti 2,3 ar 5 kilometrus. Trenerė pasakė, kad aš pajėgi įveikti bet kurią distanciją, tai mama ir nepasikuklino su bausme“, – šypsodamasi pasakoja vilnietė.
Iš pirmo karto Kuršių marių įveikti nepavyko
Tais metais mergina dalyvavo net keliose varžybose ir visose pasipuošė aukso arba sidabro spalvos medaliais. Netrukus ji pasiekė ir normatyvą, kuris buvo būtinas norinti plaukti Kuršių mariose. Jose Juneta norėjo plaukti 10 kilometrų distanciją, tačiau tuo metu jai buvo vos 15 metų, todėl pagal varžybų nuostatus ji registruotis negalėjo.
Vis tik mergina žinojo, kad fiziškai ji gali įveikti tokį atstumą, mat kitose varžybose buvo nuplaukusi ir daugiau nei 10 kilometrų. Todėl sulaukusi organizatorių skambučio su pasiūlymu išbandyti savo jėgas, ji išsiruošė į Kintus.
„Pirmąją distancijos pusę viskas buvo gerai. Vėliau pakilo bangos, aš atsiskyriau nuo grupės ir likau viena. Pakeliu galvą – aplink tik vanduo ir nieko daugiau nematyti. Labai išsigandau, kojas sutraukė mėšlungis. Tada ir nusprendžiau – viskas. Pasiprašiau į valtį, o kai sužinojau, kad iki kranto buvo likę tik apie du kilometrus, graužiausi labai ilgai“, – pasakoja Juneta.
Ji atskleidžia, kad dar nepasibaigus nugalėtojų apdovanojimo ceremonijai, žinojo, kad po metų čia sugrįš. „Jau ne bandyti, o nugalėti marių“, – savo pasiryžimą prisimena mergina.
Ji neslepia, kad kiek vėliau galvojo apie tai, kas lėmė, jog užsibrėžto tikslo įgyvendinti nepavyko ir sau pripažino padariusi kelias klaidas.
„Visų pirma, negalima atsiskirti nuo grupės, privaloma laikytis panašaus plaukimo tempo, kaip ir kitų varžovų. Be to, dar prieš varžybas buvau nusiteikusi kritiniu atveju lipti į valtį. Su tokiu nusiteikimu negalima net startuoti.“
Pasiekė pajutusi savo galimybių ribą
Davusi sau pažadą kitais metais perplaukti Kuršių marias, Juneta savo žodžio laikėsi ir visus metus atkakliai dėl to dirbo. Dėl intensyvių treniruočių jos gyvenimas ir taip niekada nepriminė bendraamžių, tačiau tuo metu ji visiškai pamiršo, ką reiškia susitikti su draugais, leisti daug laiko su šeima. Mergina neslepia, kad laikotarpis buvo ne iš lengvųjų, tačiau į priekį vedė noras plaukimo nebeužbaigti valtyje.
Galiausiai lemtingoji diena išaušo ir Juneta antrą kartą mėgino nugalėti marias. Nors ir šis bandymas dar būnant krante nežadėjo nieko gero, savo tikslą merginai pasiekti pavyko.
„Vanduo buvo 16 laipsnių, vėjas kilo, o kartu su juo kilo ir bangos. Jau nuo antrojo kilometro jos pradėjo plaukti į mane – aš plaukiu į priekį, o bangos mane meta atgal. Vėliau dar ir srovės prisidėjo, gerokai panešusios į šoną.
Tačiau sąlygos visiems buvo vienodos, niekas nelipo į valtį, tuo labiau nelipau ir aš. Trasoje užtrukau net tris su puse valandos – tai yra labai daug, prie gerų oro sąlygų nemanau, kad užtrukčiau ilgiau nei tris. Tačiau tais metais svarbiausia buvo ne laikas, jau vien finišuoti buvo pasiekimas“, – užsibrėžto tikslo įgyvendinimu dalijasi Juneta.
Ir nors vilnietė sau įrodė, kad užsispyrimu ir sunkiu darbu gali pasiekti kone viską, po įveiktų Kuršių marių jos galvoje pradėjo kirbėti mintis apie plaukikės karjeros pabaigą.
„Tai buvo keisčiausias dalykas, bet įveikusi maratoną ir laimėjusi sidabrą, aš pasijutau plaukime pasiekusi savo galimybių ribą ir nuo to momento pradėjau galvoti, kuo kitu užsiimti. Dėl to pasitraukiau iš baseino, plaukimo takeliuose savęs nebematau, bet nepasitraukiu iš atviro vandens, ir toliau ruošiuosi ir dalyvausiu varžybose“, – sako Juneta.
Prisijungė prie Palangos gelbėtojų komandos
Dabar mergina dienas leidžia pajūryje, kur dirba Palangos gelbėtojų komandoje. Ši tarnyba, anot Junetos, jai buvo tarsi gelbėjimosi ratas nusprendus baigti plaukikės karjerą ir galvojant, kokio darbo imtis vasarą.
„Norėjau užsidirbti pinigų, kad sulaukusi aštuoniolikos, galėčiau turėti vairuotojo pažymėjimą. Aišku, tėvai mielai tai finansuotų, bet aš noriu pati. Kol sukau mintis apie darbą prekybos centre ar greitojo maisto restorane, mama paklausė, kodėl nebandau darbintis ten, kur visada, kiek save pamenu, norėjau“, – pasakoja septyniolikmetė, visas vasaras leisdavusi pas senelius Palangoje ir kone nuo vaikystės romantizavusi gelbėtojo darbą.
Ji neslepia iš pradžių galvojusi, kad į šią poziciją galima pretenduoti tik sulaukus pilnametystės, tačiau padrąsinta mamos nusprendė pabandyti jau dabar:
„Gelbėti žmonių dar negaliu, bet stebėti situaciją savo teritorijoje ir informuoti per raciją kolegas – jau galiu, tai dabar ir darau.“
Mergina pasakoja, kad prieš atvykdama į Palangą ir tapdama gelbėtojų komandos nare, ji daug domėjosi, kas jos čia laukia, mat buvo girdėjusi įvairių dalykų.
„Apie mūsų vadą Joną Pirožniką sklido įvairiausių apkalbų, bet norėjau susidaryti savo nuomonę. Supratau, kad jis atsitiktinai pakliuvusių darbuotojų netoleruoja, o norint ramiai dirbti reikės disciplinos, pareigingumo ir atsakomybės.
Tokių principų nuolat besilaikantiems žmonėms viskas yra paprasčiau – tai įrodo ir faktas, kad kai kurie kolegos į darbą grįžta jau antrą, trečią ar net ketvirtą sezoną. O ir vadas nėra toks, kokį jį piešia. Aišku, griežtas, ir pati esu gavusi pylos už...nesakysiu ką, – šypsosi Juneta, – bet šiaip visada pasiteirauja, kaip sekasi, kokių pastabų ar pasiūlymų turime“, – pasakoja mergina.
Ji šiltų žodžių negaili ir savo kolegoms, kurie labai prisideda prie to geros atmosferos darbe:
„Didele dalimi jiems turiu būti dėkinga už tai, kad anksti ryte niekada nesikėliau su mintimi – „o, ne, vėl darban...“ Komandoje esančios merginos apskritai nerealios – Ieva yra profesionali narė, o Margarita – alpinistė, kuriai net Alpės pasidavė. Didžiuojuosi būdama tarp tokių žmonių.“
Turėjo ir nemalonios patirties
Juneta pasakoja, kad iki šios patirties ji gyveno savo burbule ir ją kiti mokė įvairiausių dalykų. Tačiau staiga ji pati turėjo pasiversti į mokytoją, kuri poilsiautojams aiškina ir primena taisykles, kurių reikia laikytis paplūdimyje.
„Žmonės nustemba, kad negalima plaukioti jūroje ant čiužinio, kad negalima palikti vienų vaikų be priežiūros, kad raudona vėliava iškelta ne šiaip sau. O kur dar alkoholinių gėrimų vartojimas paplūdimiuose.
Bet didžioji dalis žmonių sąmoningi, reaguoja į pastabas, konfliktai pasitaiko rečiau nei taikus situacijos sprendimas. Dėl savo jauno amžiaus nesu sulaukusi jokių replikų“, – tarnybos užkulisiais dalijasi mergina.
Tačiau ji atvirai sako, kad darbe teko turėti ir nemalonios patirties, dėl kurios apie ją net rašė ir vienas naujienų portalas. Tiesa, su pačia Juneta niekas nesikalbėjo, todėl straipsnio pasirodymas ją šokiravo.
„Buvo vėjuota diena, vanduo šiltas, bet bangos didelės. Pastebėjau, kad vandenyje maudosi iš pažiūros kokių aštuonerių metų berniukas. Mane apėmė siaubas, nes aplink bent dešimties metrų spinduliu nesimatė nė vieno suaugusio žmogaus. Pribėgau prie jo ir išprašiau iš vandens.
Už kokių 100 metrų ant suoliuko sėdėjo jo mama, nuėjau pas ją. Paprastai tokiais atvejais privalau informuoti centrinę gelbėjimo stotį, kad jei su poilsiautoju kiltų konfliktas, jie suspėtų laiku atvykti ir reaguoti. Tąsyk nepranešiau, nes mama atrodė padoriai. Taip jai ir pasakiau - turėčiau pranešti stočiai, bet šįsyk to nedarysiu.
Ji paklausė, o kokia būtų atsakomybė? Sakau, kad būtų pranešta vaiko teisėms. Dar pakalbėjome apie tai, kad vaikai iki 14 metų apskritai pagal taisykles negali maudytis vieni, jai tos taisyklės pasirodė keistos... Ties tuo kalba ir baigėsi.
Bet tada skaitau straipsnį ir netenku pusiausvyros – paaiškėjo, kad aš jai ne tik vaiko teisėmis grasinau, bet dargi įspėjau, kad atims vaiką. Prisiekiu, toks žodžių junginys kaip „atims vaiką“ mūsų dialoge nebuvo pavartotas nė sykio. Bet moteriai reikėjo dėmesio ir ji sukūrė istoriją apie siaubūnę gelbėtoją, kuri grasina atimti vaikus“, – nusivylimo neslepia Juneta.
Ji atvirai sako, kad būtent tai, jog tėvai vis dar palieka savo vaikus maudytis vienus, jai yra nesuprantamas ir vis dar didžiulę nuostabą keliantis dalykas.
„Aš nesuprantu, kaip galima sėdėti ant suoliuko už šimto metrų ir palikti vaiką vieną, nors ir braidyti banguotoje jūroje. Ji nejuokauja, tame pačiam lygmenyje palieka skirtingus gylius. Vienoje vietoje vaikas siekia dugną, metras į šoną ir jau duobė.
Nereikia žaisti su likimu. Aš esu gana patyrusi plaukikė atviruose vandenyse ir tai išsigąstu koją kutenančios žolės. Nepatyrusiam tai gali būti gyvybę kainuojantis stresas“, – neabejoja septyniolikmetė.
