Rita atskleidė, kad prieš aštuonerius metus jos svoris siekė 128 kilogramus, o šiuo metu moteris džiaugiasi pasiekusi 64 kilogramų svorį.
Išbandė įvairiausias dietas
Moteris pokalbio metu pasakojo, kad po antrojo gimdymo svėrė 97 kilogramus. Tuomet Rita suprato, kad laikas mesti svorį ir ryžosi pirmosioms savo dietoms.
„Tada, kaip ir kiekvienai moteriai, į galvą šovė mintis, kad reikia numesti svorio. Prasidėjo dietų periodas: randi dietą, sulieknėji, priaugi svorio. Tada vėl – randi dietą, sulieknėji, priaugi svorio.
Aš labai gerai pamenu, kai vienu metu numečiau 12 kilogramų, o man ataugo 17 kilogramų. Tada vyras grįžęs iš komandiruotės rado mane tokią... Kilogramai man ataugo per nepilnus 3 mėnesius. Paskui buvo taip, kad 5 kilogramus numetu, 7 priaugu ir t.t.. Sakoma, kad grįžta numestas svoris ir dar plius 15 procentų papildomo svorio.
Mano patirtis sako, kad dietos nekeičia įpročio. Juk dietos pasilaikiau, sulieknėjau ir vėl kilogramai priaugo. Tad vėl grįždavau prie apsivalgymo“, – apie pirmąsias dietų laikymosi patirtis pasakojo Rita.
„Su dietomis tampiausi iki tol, kol pasiekiau 128 kilogramus. Tada mane porą kartų išvežė greitoji. Man vis rodydavo kraujotakos sutrikimus, palašindavo lašelinę ir paleisdavo.
Tuo metu dar nebuvo labai madinga tirti cukraus kiekį kiekvienam, kaip kad yra dabar. Tai trečią kartą mane išvežė į ligoninę vakare, o ryte pasakė, kad nustatė antro tipo diabetą. Buvo rasta labai aukštas cukraus kiekis kraujyje...
Pamenu, kad mane perkėlė į endokrinologinį skyrių ir buvo pasakytas toks sakinys: „Arba reiks leistis insuliną, arba mesti svorį““, – medikų žodžiais dalijosi Rita.
Teatre nebetilpo į kėdę
Tuo metu Ritą medikų žodžiai šokiravo. Ji suprato, kad insulino leistis nenori, o ir artimoje aplinkoje turėjo pavyzdžių, kurie nieko gero nežadėjo.
„Pradėsiu nuo to, kad aš esu pasaulinis bailys, tad insulino leistis nenorėjau. O kitas dalykas, turėjau kaimynę, kuri pradėjo leistis insuliną ir dar labiau nutuko. Puikiai supratau, kad jeigu aš eisiu vaistų keliu, tai tikrai nebepasikelsiu iš lovos. Tai čia buvo vienas iš svarbių leitmotyvų“, – pasakojo Rita.
„Paskui grįžau namo ir dar šiek tiek žaidžiau: po ligoninės pasilaikiau dietų, vėliau mane išsiuntė į reabilitaciją.
Po kiek laiko pamenu, kad nusipirkome su drauge bilietus į teatrą. Aš bandžiau atsisėsti į teatro kėdę ir į ją nebetilpau. Aišku, kad aš tada pabėgau iš salės. Draugė sakė, kad nespėjo net sužiūrėti, kur aš dingau. Tada ir buvo taškas“, – svarbiu momentu pasidalijo moteris.
Šis momentas Ritą taip sukrėtė, kad moteris pradėjo intensyviai ieškoti informacijos apie svorio metimą: „Prasidėjo tikros paieškos, žiūrėjau, ką man daryti. Tada supratau, kad ir kaip aš save įtikinėčiau, kad aš galiu numesti svorio, aš stipri, bet baimės akys buvo didelės. Ateidavo vakaras ir aš vėl apsivalgydavau ir tikrai ne tų produktų, kurių reikėdavo.
Tada vykau į Maskvą, į kliniką, ten numečiau pirmuosius 12 kilogramų, grįžau. Vienas ar du kilogramai ataugo. Bet tos svorio metimo supynės įsisuko: pirmyn-atgal, pirmyn-atgal. Tada sėdėjau ir ieškojau informacijos, kur tik įmanoma. Ir važiavau aš, kur tik įmanoma“, – kalbėjo Rita.
Pagrindą sudarė mitybos keitimas
Paklausta, kas iš visų ieškojimų moteriai pasiteisino, Rita atsakė, kad mitybos keitimas ir naujų tiesų atradimas.
„Kai aš supratau, kad svarbu ne kalorijos, o mityba, ką valgai, kokiu laiku, keičiasi žarnyno bakterijos, kad „skanu“ ar „neskanu“ priklauso ne nuo to, ką aš galvoju, o nuo žarnyno bakterijų, tai va tada <...> iš lėto iš lėto pradėjo kristi svoris“, – paaiškino Rita.
Moteris kalbėjo, kad kilogramus metė pamažu. Ji atskleidė, kad svorio metimas vyko etapais: „Atėjo laikas, kai svoris nukrito iki 98 kilogramų, tada iki 91 kilogramo. Kurį laiką pavaikščiodavau sau labai graži, jau liekna. Paskui vėl pasižiūrėdavau į veidrodį ir pamatydavau, kad ten stora ponia vaikšto. Tada viskas vėl kartodavosi.
Aš svorį mečiau lėtai – po 5 ar 7 kilogramus. Buvau prisiklausiusi drastiškų metimų ir operacijų po jų. Bet kaip ir sakiau, aš bailys. Bijojau operacijų, tad rinkausi lėtą svorio metimą.“
Taip pat ji pridėjo, kad buvo svarbu atrasti ir dar vieną tiesą: „Tuo metu man labai padėjo suvokimas, kad diabetas buvo dėl to, kad turėjau antsvorio. Anksčiau aš turėjau sau tokį pasiteisinimą: „Esu stora, dėl to, nes man diabetas“. Dabar aš žinau, kad diabetas buvo dėl to, kad turėjau antsvorio.“
„Paskutinis etapas buvo tada, kai supratau vandens įtaką. Draugė man padovanojo vandens jonizatorių. Juos gamina Lietuvoje įkurta ir 25 metus skaičiuojanti įmonė. Tai buvo paskutinis laiptelis. Tai, kai jau atsirado kokybiškas vanduo ir pakankamas jo kiekis, tai tada pradėjo kristi paskutiniai kilogramai. Tad žiūrėjau, ką valgau, tai dariau sąmoningai, gėriau vandenį“, – kalbėjo ji.
„Valgau ką noriu“
Nors daugeliui atrodytų, kad Ritos mitybos režimas itin griežtas, moteris pokalbio metu pasakojo, kad anaiptol.
„Jeigu pasakysiu jums, ką valgau, jūs nugriūsite (juokiasi). O yra taip, kad jeigu jaučiuosi alkana, tai valgau ką noriu, ką turiu šaldytuve.
Aišku, nevalgau daug vaisių dėl diabeto, o ir pyragėliais mėgaujuosi tik šventėms – kavą kavinėje galiu ir be pyragėlio išgerti.
Toliau, pagrindiniai mano maisto produktai yra mėsa, žuvis, daržovės, kai kurios jūrų gėrybės, nes ne visas mėgstu. Aš kaimo vaikas, tai man skaniausia žuvis yra lašiniai (šypteli). Aš darausi balandėlius, kepu sprandinę.
Manau, kad organizmui reikia daržovių ir baltymo, tad darausi baltymų kokteilius. Beje, sulčių pas mane praktiškai, nėra. Nebent pomidorų sultys per metines šventes“, – apie savo mitybą pasakojo Rita.
„Kai pradėjau valgyti mėsą, žuvį, daržoves, tai prajuokinau pati save. Anksčiau sakydavau, kad aš ne karvė ir žolių nevalgysiu, o dabar be žolių negaliu gyventi. Taip yra, nes per laiką žarnyno bakterijos ima labiau skaidyti baltymus, mažėja tų, kurios skaido angliavandenius. Tad su laiku nelabai ir norisi angliavandenių.
Pamenu, kad anksčiau mėgdavau „Naujienėlę“ arba plikytus pyragėlius (eklerus), o dabar nepamenu, kada juos valgiau. Net jei per šventes suvalgau gabalėlį pyrago, jis man neteikia tokios laimės“, – šyptelėjo Rita.
Turi patarimų visoms
Pokalbio metu Rita papasakojo, kad yra kelios taisyklės, kurių laikėsi pati ir kokias nori perduoti kitoms moterims.
„Dieve mano, moterys, neskaičiuokit kalorijų. Nesilaikykit tos taisyklės, kad po 18.00 valandos valgyti negalima. Juk insulinas išsiskiria apie 23.00 valandą nepriklausomai nuo to, kada valgote, ir jūs vėl eisite iki šaldytuvo.
Užsiimkite kuo nors, nes dažnai valgote dėl to, kad jums nuobodu. Labai dažnai antsvorį lydi nuobodulys: „Aš stora, negaliu judėti, pasėdėsiu prie televizoriaus“.
Būna ir taip, kad ką tik suraitėte karbonadą, praėjo pusvalandis ir vėl norite valgyti. Logiškai mąstant, jūs suprantate, kad alkana būti negalite, nes pilvelis negurgia, seilės neišsiskiria. Jums norisi „ko nors“. Tai apetitas. Tuomet visada siūlau pasėdėti ir pagalvoti, ką jūs jaučiate.
Įdomiausia dalis, kad mes nežinome, ką jaučiame. Žmonės nieko nejaučia. Kai pradedi intensyviau žiūrėti, kreipti dėmesį į emocijas, tada pamatai, kad kai liūdna, pikta, laukia daug streso, tada norime valgyti. Verčiau, jeigu liūdna, paprašykite apkabinimo, o jeigu jaučiate stresą – užsiimkite kokia nors veikla“, – paaiškino Rita.
