(nuotr. Arnoldas Ivanauskas)
Įgimtas „Mercedes Benz“ talentas kurti superautomobilius atsiskleidė dar šeštajame dešimtmetyje, kai pasaulį išvydo garsusis „300 SL“ – jis, beje, laikomas pačiu pirmuoju šios kategorijos ratuočiu. Pamirškite „Lamborghini Miura“ ar bet kurį kitą automobilį, kurio plakatai puošė vaikystės kambario sienas, nes „Mercedes Benz“ iš koto verčiančias dinamines savybes ir Žydrūno Savicko raumenų reikalaujantį valdymą pasiūlė gerokai, gerokai anksčiau.
„300 SL“ netruko paglemžti viso pasaulio greičio fanatikų dėmesio ir pelnyti globalių simpatijų, tačiau jam pradingus iš „Mercedes-Benz“ modelių gamos, išnyko ir vokiškos markės superautomobiliai. Žinoma, kartas nuo karto pilkoje rinkoje nušvisdavo vienas kitas trikampės žvaigždės spindulys, tačiau automobilių gamybos grandui prireikė net keturiasdešimties metų atrasti pakankamai drąsos ir reikalingų resursų sukurti „300 SL“ tinkamą pamainą, mūsų bandomojo važiavimo pusdienio dievaitį „SLR McLaren“ ir vėliau iš jo estafetinę lazdelę perėmusį „SLS AMG“.
(nuotr. Arnoldas Ivanauskas)
Pusdienį paminėjome ne veltui, nes būtent tiek laiko turėjome artimesnei pažinčiai su šiais inžineriniais stebuklais. Šių puslapių herojai, ratuoti monstrai aštuoncilindrėmis širdimis, mūsų laukė „Mautoras“ dirbtuvėse, tikroje superautomobilių ir kitų išskirtinių ratuočių mekoje, tiksliau, šalia jų įėjimo – tarsi du požemio pasaulio vartų sergėtojai. Tiesą sakant, „SLR McLaren“ ir „SLS AMG“ yra „Mautoras“ dirbtuvių puošmenos, tad galite suprasti, kodėl rankos kiek virpteli jose atsidūrus jųdviejų rakteliams, o plaukai ant sprando pasišiaušia užvedus galingus vidaus degimo variklius bei visu kūnu pajutus jų skleidžiamas vibracijas. Didžiulis jaudulys, truputėlis sumišimo ir isterijos bei neapsakomas džiugesys – viskas viename.
Gardžiausią kąsnelį – sidabrinę kulką „SLR McLaren“ – pasiliekame desertui. Leisdamiesi į pirmąją suplanuoto maršruto atkarpą, sėdame į aptakų ir didingą „SLS AMG“, kurio apimtys tampa rakštimi sėdimojoje bandant manevruoti itin ankštose erdvėse. Tai žinodami, kuo greičiau sprunkame iš šviesoforų, taksi ir elektrinių paspirtukų kupino didmiesčio ir nukreipiame abiejų automobilių nosis link daugiau ar mažiau apytuščių užmiesčio kelių. Bene idealus šeštadienio popietės scenarijus.
(nuotr. Arnoldas Ivanauskas)
Iš pažiūros masyvūs ir netgi šiek tiek griozdiški automobiliai sukuria kardinaliai priešingą įspūdį prireikus į vieną jų įsiropšti. Įsėsti į „SLS“ gracingai – tiesiog neįmanoma. Bandydami įsirangyti vairuotojo sėdynėn ar išsikapanoti iš jos atrodytumėt kaip radikulito paveiktas individas, priversdamas praeivius nusišypsoti išvydus tokį reginį. Juk kas gali būti juokingiau negu šešiaženklę sumą kainuojančio automobilio vairuotojas, nesugebantis iš jo išsiropšti išsaugodamas bent kruopelytę orumo.
Išmokus keletą judesių, kuriuos net neabejojame, jog surastumėte Šokio pedagogikos vadovėlyje, į vairuotojui skirtą kapsulę įkrenti ir tik po to bandai susirinkti kojas, kurios ką tik buvo virš labai aukšto slenksčio.
(nuotr. Arnoldas Ivanauskas)
Tad kas įvyksta paspaudus variklio užvedimo mygtuką? Ar po automobilio dugną išsirangiusi išmetimo sistema priverčia krūptelėti pro šalį risnojantį bėgiką, perrėkdama jo ausinukuose skambančią muziką, nutildo paukščių čiulbėjimą ir sutrikdo elektros tiekimą artimiausioje įkrovimo stotelėje stoviniuojančiam elektromobiliui? O taip. Tačiau labiau stebina ne pasipylę griausmai, o tai, koks „SLS“ civilizuotas ir... normalus? Po iššaukiančia „nagi, atsisuk į mane“ išvaizda slypi tikrų tikriausias mersedesas. Stebėtinai patogus, civilizuotas, velniai rautų – netgi matomumas nėra prastesnis už kai kurių kompaktiškų hečbekų. Šios mintys galvoje sukasi net privertus priekyje tūnantį V8 variklį traukti dangiškas giesmes: suprantate, dvi pavaros žemyn, tachometro rodyklė – aukštyn, šypsena – platyn.
Ilgainiui „SLS“ ima netgi džiuginti savo nuosaikiomis manieromis ir kompromisų ieškoti neverčiančiu komfortu. Akivaizdu, jog visi automobilyje esantys privalumai (navigacija, veikiantis oro kondicionierius ar skirtingi važiavimo režimai) praverstų, jeigu leistumėtės skersai išilgai maišyti Europą, o su „SLS“ tai būtų vieni juokai. Keista, ar ne? Tikėjotės daugiau dramos, taip? Mes taip pat, bet tuomet kartu su šioje kelionėje talkinusiu fotografu persėdome į – kitaip nepavadinsi – baisiai gražų „SLR McLaren“, ir, o, brolyti... Mes tam tikrai nebuvome pasiruošę.
(nuotr. Arnoldas Ivanauskas)
Kulniuojant link sidabrinio „SLR McLaren“ po truputėlį pradedi jausti kaip jaudulys vis didėja. Ne tik dėl grubios automobilio išvaizdos, bet ir dėl fakto, jog tai vienas iš tų ratuočių, kalbėti nemokančių praėjusio dešimtmečio herojų, su kuriuo visuomet norėjosi susipažinti.
Nors paskutinis „SLR McLaren“ nuo konvejerio nuriedėjo 2010 metais, įšokus į jį matyti to laikmečio „Mercedes-Benz“ interjero filosofija. Išskyrus keletą elementų ar prietaisų, kurie leidžia lengvu rankos mostu pakelti arba nuleisti galinį spoilerį, vargu ar jis turi šį bei tą ypatingo, gebančio pranokti dyzelinę E klasę, bet tai smulkmenos.
(nuotr. Arnoldas Ivanauskas)
Įsitaisius siaurose, kūną apgaubiančiose sėdynėse ir su abejomis rankomis paėmus Titaniko laivui tinkamą vairą, laikas užvesti 626 arklio galias išvystantį V8. Ir ties šia akimirka prasideda ilgai laukti, kuro ir oro mišinio sukeliami fejerverkai. Norint pažadanti šią mešką, iš pradžių turite įjungti degimą ir tada paspausti užvedimo mygtuką esantį ant pavarų perjungimo svirties. Procedūra, kurios aš tikrai norėtumėte savo asmeniniame automobilyje.
Skirtingai nuo „SLS AMG“, kuris nuo pat pirmųjų akimirkų siūlo galvą padėti ant minkštos pagalvės, „SLR McLaren“ kiekvieną nuvažiuotą kilometrą skatina dirbti, išlikti budriu ir nežiovauti ir nekiurksoti už vairo, laikant vairą su kaire ranka ties 13 valanda. „SLR McLaren“ – grubus, triukšmingas, nuolatos provokuojantis ir kelis kartus labiau jaudinantis negu „SLS“ ar daugelis kitų modernių šio segmento ratuočių, kuriuose įdiegtos pagalbinės sistemos leidžia stebėtis ne savo vairavimo įgūdžiais, bet inžinierių sumanumu. Tuo tarpu „SLR McLaren“ siūlo visiškai kitokią vairavimo patirtį, kuri susideda iš itin grubiai veikiančių stabdžių, brutalios akceleracijos, nuolatinių korekcijų reikalaujančio valdymo bei išmetimo sistemos skleidžiamo garso. Taip, naujas „Ferrari 488 GTB“ arba netgi „Porsche 911 Turbo“ visose įmanomose situacijose bus greitesnis, lengviau valdomas ir nuosaikesnis, tačiau „SLR McLaren“ su kaupu išpildo bene esminę superautomobilio užduotį – generuoja tyrų emocijų pliūpsnį.
(nuotr. Arnoldas Ivanauskas)
Papliūpomis užlieja ne tik adrenalinas ir jaudulys – ausų būgnelius nuolat virpina „SLR“ garso takelis. Iš pradžių pasigirsta gaudesys, primenantis antrajame pasauliniame kare siautėjusį „Spitfire“ naikintuvą. Vėliau pagrindiniu smuiku pradeda groti kompresorius, kurio inkštimas tiesiog provokuoja neatleisti vadelių ir laikyti „SLR McLaren“ už sprando, kol spidometro skaičiai pasiekia nepadorią ribą.
Ir staiga pastebi, kad saulėtas pusdienis prabėgo – rodos, vos per kelias akimirkas. Šešios valandos pradingo, lyg būtume važinėję laiko mašina. Panašiai, kaip ir „SLR Mclaren“ kuro bake teliūskavęs benzinas. Keli akceleratoriaus spustelėjimai, priverčiantys godų variklį suktis sparčiau – ir dešimčių litrų nebėra. Tačiau tai maža kaina už nesuskaičiuojamą kiekį kartų, kai emocijos užgniaužia kvapą.
Sugrįžę į pradinį kelionės tašką ir palikę „SLS AMG“ ir „SLR Mclaren“ ilsėtis „Mautoro“ dirbtuvių prieigose, žvelgdami į juos svarstėme, ar technologinis progresas visuomet yra sveikintinas dalykas. Taip, ilgesnė kelionė tampa patogesnė ir ne tokia varginanti, bet ar dėl jų verta paaukoti išskirtinį automobilio charakterį?
GALERIJA (
ARNOLDAS IVANAUSKAS)
