Kitą dieną pasivažinėjom po Big Bear mountain. Vaizdai tokie, kad nors filmuok viską nuo pradžios iki pabaigos. Pusę dienos kilom į kalną vis neiškęsdami ir sustodami pafotografuot. O kalno viršuj - ežeras. Ežere pilna kanojų ir katerių iš paskos traukiančių slidininkus. Apačion leidomės jau vakarėjant. Tipinės kalnų gatvelės, kur pasuki 90 laipsnių kampu į kairę, po kelių šimtų metrų 90 laipsnių į dešinę. Vaizdai neapsakomi. Saulei leidžiantis pirmą kartą pajutom vakaro vėsą. Susirengėm visas kuklias rūbų atsargas, o po gero pusvalandžio, gerokai nusileidus nuo kalno viską nusirengėm, nes apačioje tvelkia tarp kalnų susikaupusi kaitra. Grįžtant visiškai sutemo. Važiavome 50km tiesiu, Texaso dykumą primenančiu keliuku, vos retkarčiais prasilenkiant su kažkur klaidžiojančiais bendrakeleiviais. Horizontas nusidažė tamsiai raudonai ir nėjo suprasti kur baigiasi dangus ir prasideda žemė. Kaimelyje tarp Big Bear mountain ir Las Vego apsistojom pas malonią vietinę šeimyną. Gavome vietą motociklui garaže, beveik išmokėm ištarti mūsų lietuviškus vardus ir krentam į minkštą didžiulę dvigulę lovą. Ryte Bobis su Linda mums paruošia pusryčius. Pasikalbam apie Lietuvą, šeimas, jų vaikus ir sėdamės ant motociklo. Nuvažiuodami dar matome, kaip mums iš tolo mojuoja linkėdami gero kelio.
Iš ten važiuojame į Route 66 muziejų Viktorvilyje. Nepakeliui, bet negi negrįši... Vienas svarbiausių objektų mums kelionėje. Apeinam visą muziejų, padarom tiesioginę transliaciją facebook puslapyje ir pasileidžiam 100 mylių per dykumą link Palm Springso. Jausmas lyg kas karštu fenu pūstų tiesiai į veidą. Nutarėm, kad reiktų sustoti radus sekantį pavėsį, apsimuturiuoti nuogas kūno vietas, nes saulė kaitina, kad net skauda, palikdama įdegio raštus. Tačiau artimiausia oazė buvo degalinė dykynėj, kurią sutikom nuvažiavę jau geras 80 mylių. Pakelėj, tarp akmenų krūvų, kartas nuo karto pasirodo lyg ir gyvenamos nemirtingų bepročių trobelės. Toliau pamatom didžiulių dažais išpaišytų akmenų kalnus ir prie kelio sudėtas pašto dėžutes su užrašu "ghost mail". Šalia kelio, jau netoli Palm Springso, pastatyti ženklai - "stiprus vėjas", "stiprūs vėjo gūsiai" ir mes palinkę į šoną, įsikibę į motociklą bandom išlikti ant kelio, nes kartas nuo karto pūstelį taip, kad vos nenorom nepakeičiam eismo juostos. Palm Springse visi švenčia Liepos 4ąją – nepriklausomybės dieną. Miestelyje labai karšta ir drėgna. Ant žmonių sėdinčių kavinėse lauke purškiamas vanduo. Nesitikėjau, bet iš tikro labai gaivina. Čia apsistojame viešbutyje, o ryte važiuojame apžiūrėti muziejų. Jonas nemelavo, muziejus tikrai išskirtinis. Eksponuojami antrojo pasaulinio karo metu naudoti amerikiečių lėktuvai, taip pat tie patys, kurie dalyvavo legendiniame Pearl Harboro mūšyje. Gidas pakviečia apžiūrėti vieno bombonešio vidų. Ir tada supranti visą siaubą, kurį išgyveno pilotuojantys šį gigantą. Retas kuris išskridęs juo grįždavo atgal.
Po Palm Springso oro muziejaus pajudėjom link Vegaso. Vėl karštis, vėl dykuma. Stojom kas pusvalandį nusipirkti gėrimų ir įmerkti rūbus į vandenį. Tol kol buvo kur. Išsukus iš greitkelio 100 mylių nei gyvos dvasios. Kuro atsargos į pabaigą. Laimei nutarėm grįžti 30 mylių atgal ir užsipilti pilną baką. Telefono baterijos krovimas sustojo - "krauti neįmanoma, dėl per didelio karščio", ryšio taip pat čia nėra. Prie kelio ženklai rašo: „dykumos centras“, „išjunkite oro kondicionierius – venkite variklio perkaitinimo“, „atsitikus nelaimei kviesti 911“. Čia nėra nei gyvūnų, nei augmenijos, tik dusinantis karštis ir likimo valiai palikti vagonai. Tačiau bent kelius tiesti čia paprasta. Visur žvyras, žiemą šaltis neiškilnos. Atsivežei esfalto ir pili ta kryptim kuria patinka.
Jau naktį pasiekiame Las Vegasą. Iš tolo spindi begalybė šviesų, o galvoje vien mintys apie baseiną, gėrimus ir rytoj laukiantį poilsį.
VIDEO
GALERIJA
