Įprastai, visus nuopelnus prisiima tam tikrų departamentų vadovai, bet ar tuo reikėtų stebėtis? Juk būtent tam tikrų departamentų vadovų vedama komanda yra atsakinga už galutinį rezultatą.
Šį kartą norime jus supažindinti su Gunhilda Liljequist. Moterimi, kuri labai dažnai likdavo nuošalėje. Vis dėlto, būtent ši moteris buvo viena iš tų specialisčių, kuri „Volkswagen“ automobiliuose įdiegė ne vieną subtilų, retai pastebimą, bet šaunų dizaino elementą, be kurio šiandien neįsivaizduotume konkretaus „Volkswagen“.
Nuo...Iki...
Dailiosios lyties atstovės automobilių industrijoje šiais laikais niekino nestebina. Juk tai – normalu, ar ne? Deja, to paties negalėtume pasakyti septintame dešimtmetyje, kai moterys neturėjo tiek daug saviraiškos laisvės kaip dabar.
Vokietijoje gimusi Gunhild Liljequist buvo pirmoji moteris, kuri 1964 metais pradėjo dirbti kėbulo atspalvių ir audinių departamente, kuriame ji net 27 metus buvo atsakinga už kėbulo atspalvius, interjerų apipavidalinimą ir įvairiausius aksesuarus bei ribotos laidos modelius.
Vieni iš jų buvo žinomesni, kiti – mažiau. Vis dėlto, jeigu reikėtų įvardinti pačius reikšmingiausius šios moters pasiekimus, mes ko gero apsistotume ties pirmosios kartos „Golf GTI“, kuriame matyti didžiausia šios dizainerės įtaka.
Atvėrę į pirmosios „Golf GTI“ modelio kartos dureles, į akis labiausiai krenta dvi detalės: languotu raštu padengtos sėdynės ir ... pavarų perjungimo svirties perjungimo antgalis. Kodėl būtent jis? Nes jis pirmosios „Golf GTI“ kartos modelyje priminė Golfo kamuoliuką. Šauniai ir stilingai atrodanti detalė už kurios įgyvendinimą reikėtų padėkoti ne bet kam, o Gunhilda Liljequist.
Atspalvių paieškos
Septintame ir aštuntame dešimtmetyje gaminti automobiliai dažniausiai būdavo dažomi keliomis skirtingomis, bet visiems iki gyvo kaulo įgrisusiomis spalvomis. Žalia, ruda arba raudona.
„Volkswagen“ bendrovėje įsidarbinusi Gunhilda Liljequist pasinaudojusi tuometinio laikotarpio tendencijomis, ir taip spalvingą „Volkswagen“ spalvų gamą praturtinto iki tol dar nematytais atspalviais.
Netrukus „Volkswagen“ spalvų gamoje atsirado itin sodriai atrodanti „Midnight Blue“ ar „Mangrove Green“. Ir žinoma, nereikėtų užmiršti „Bordeux Metallic“.
Tam tikru metu Gunhilda Liljequist sugebėdavo sumaišyti iki 50 ar net 60 skirtingų spalvų ir vien tam, jog galėtų sukurti naują atspalvį. Vis dėlto, nuolatiniai eksperimentai leido visiems pademonstruoti, jog automobilių industrija gali atsitraukti nuo senesnių, plokščių, prisotintų pigmentų ir juos pakeisti švelnesniais, sodresniais analogais.
Unikalus kabrioletas
„Volkswagen Golf“ kabrioletas ant kurio puikavosi „Etienne Aigner“ užrašas. Tai, ko gero, buvo bene pats svarbiausias dizainerės projektas.
„Marketingo skyriaus departamento darbuotojai nusprendė, jog mums reikėtų sukurti automobilį, kuris būtų elegantiškas, aukštos klasės kabrioletas su žiupsneliu sportiškumo“, – retos „Golf“ kabrioleto atsiradimo priežastis įvardijo Gunhilda Liljequist.
Akivaizdu, jog naujasis modelis turėjo įtikti žmonės, kurie pasižymėdavo išskirtiniu skoniu. Tai reiškia, jog jis turi būti įdomus, išskirtinis ir žinoma – ne pigus.
„Etienne Aigner“ buvo ribotos laidos modelis, kurių „Volkswagen“ pagamino vos 3000 vienetų, o tai reiškia, jog „Etienne Aigner“ yra viena rečiausių „Golf“ kabrioleto versijų.
Palyginus su standartiniu „Golf“ kabrioletu, ši, ribotos laidos versija, pasižymėjo gerokai ilgesniu komforto įrangos sąrašu bei 1,8 litro, keturių cilindrų benzininiu varikliu. „Etienne Aigner“ taip pat turėjo specialiai šiam modeliui sukurtais lengvo lydinio ratlankiais, aukštesnės kokybės apdailos medžiagomis. Jeigu galima taip pasakyti – tai buvo ištaiginga „Golf“ kabrioleto versija ir greičiausiai vienintelė tokia per visą „Golf“ kabrioleto istoriją.
