Elektromobiliai man pačiam nėra naujiena. Jų progresą stebiu jau daugiau nei dešimtmetį ir puikiai pamenu tiek pirmąjį „Mitsubishi i-MiEV“, tiek originalųjį „Nissan Leaf“, tiek ir pirmuosius lietuviškus bandymus įrodyti, jog štai elektromobilis – ateities transportas. Ši frazė buvo kartojama taip dažnai, jog ilgainiui tiesiog priminė užsikirtusią plokštelę.
Daugiau automobilių apžvalgų – specialioje „Bandymų trasa“ rubrikoje.
Vis dėlto, pastarųjų metų progresas verčia pripažinti, kad elektromobilis nebėra tik žavus žaisliukas, tinkamas trumpoms kelionėms po miestą. Vis daugiau elektromobilių gali pasiūlyti tiek lūkesčius atitinkantį nuvažiuojamą atstumą, baterijos įkrovimo greitį ar netgi kainą, kuri mažai kuo skiriasi nuo benzininių ar dyzelinių alternatyvų. Tačiau norint įsitikinti, ar šis teigiamas įspūdis nėra tik trumpalaikės euforijos atspindys, nusprendžiau atlikti praktinį eksperimentą.
Iškart noriu pabrėžti, kad šio eksperimento tikslas – nesivaikyti maksimalaus viena įkrova nuvažiuojamo atstumo rekordų. Tokie bandymai manęs nedomina, nes jų sąlygos dažniausiai būna pritempiamos specifinio automobilio naudai ir dažniausiai neturi nieko bendra su kasdieniniu vairavimu.
Vietoje to, nusprendžiau atsigręžti į kertinį argumentą, kuriuo remiasi daugelis elektromobilių šalininkų. Tai – statistika, rodanti, kad didžioji dalis europiečių kasdien automobiliu įveikia palyginti nedidelį atstumą, dažniausiai svyruojantį tarp 20 ir 50 kilometrų.
Šis teiginys iš esmės keičia žaidimo taisykles ir verčia užduoti ne vieną, o visą virtinę logiškų klausimų. Jei didžioji dalis mūsų kelionių yra trumpos, ar tradicinis automobilis vis dar yra efektyviausias įrankis šiai užduočiai atlikti? Juk stoviniavimas spūstyse ir važiavimas nedideliu greičiu yra tie veiksniai, dėl kurių benzininiai ir dyzeliniai varikliai veikia neefektyviausiai ir į aplinką išmeta daugiausiai teršalų.
Tuo tarpu elektromobilis tokiame pačiame scenarijuje siūlo virtinę pranašumų. Regeneracinis stabdymas grąžina dalį energijos atgal į bateriją kiekvieną kartą atleidus akceleratorių, momentinis sukimo momentas užtikrina greitą ir sklandų pajudėjimą iš vietos, vėsesnį rytą salonas pradedamas šildyti vos ne akimirksniu. Taigi, ar susumavus šiuos ir kitus privalumus, ilgų kelionių baimė ir įkrovimo laikas vis dar atrodys kaip trūkumai, kurių vis tiek negalėsiu ignoruoti? Būtent į tai ir norėjosi atsakyti.
Eksperimento dalyvis – „Europos metų automobilis“
Norint, kad eksperimento rezultatai būtų nešališki ir kuo artimesni realybei, reikėjo automobilio, kuris pats savaime būtų neginčijamas atskaitos taškas. Bandymas su nišiniu, ekscentrišku ar pernelyg brangiu modeliu iškart įneštų abejonių, todėl pasirinkau patį objektyviausią įmanomą kriterijų – tarptautinį pripažinimą.
Būtent todėl bandomuoju triušiu tapo „Renault Scenic e-Tech“, kuriam 58 automobilių tema rašantys žurnalistai iš 22 Europos šalių suteikė prestižinį „Europos metų automobilio 2024“ titulą.
Šis apdovanojimas yra svarbus ne dėl garbės jį gauti, o priežastys, dėl kurių jis buvo suteiktas. Toks platus ir įvairiapusis vertintojų ratas užtikrina, kad automobilis nebuvo apdovanotas už vieną išskirtinę savybę.
Priešingai, jis buvo pripažintas geriausiu dėl subalansuoto savybių derinio: inovatyvumo, erdvumo, efektyvumo ir, svarbiausia, tinkamumo kasdieniam gyvenimui. Būtent šios savybės ir yra esminės norint atsakyti į klausimą, ar elektromobilis jau gali pilnai pakeisti įprastą automobilį šeimoje.
Galiausiai, „Scenic e-Tech“ pasirinkimą sustiprino ir jo atitikimas Lietuvos rinkos poreikiams. Tai nėra egzotiškas superautomobilis, o universalus, į šeimą orientuotas modelis – būtent toks, kokiam lietuviai teikia pirmenybę. Juolab, ankstesnis pasivažinėjimas šiuo modeliu pradžiugino erdviu salonu, komforto lygiu ir apgalvotu praktiškumu leidžia jį vertinti ne kaip technologinę demonstraciją, o kaip realų įrankį, skirtą spręsti kasdienes užduotis.
Pirmoji išvyka – į užmiestį
Eksperimentas prasidėjo be jokio apšilimo – iškart nuo realaus išbandymo. Taip sutapo, jog pirmoji eksperimento diena buvo sekmadienis, o tai mano dienotvarkėje tradiciškai reiškia kelionę į užmiestį aplankyti artimųjų, o tai „Renault Scenic e-Tech“ buvo tarsi beveik 100 kilometrų krikštas užmiestyje.
Kaip ir tikėjausi, tolygus važiavimas 90 km/val. greičiu nepasirodė esąs aštrus peilis baterijai – jos įkrova mažėjo logiškai ir nuspėjamai. Tačiau kur kas įdomesnis atradimas slėpėsi energijos sąnaudų grafike. Kelionėje į priekį kompiuteris fiksavo 18 kWh/100 km vidurkį, o grįžtant atgal, tuo pačiu maršrutu, rodiklis smuktelėjo iki gerokai efektyvesnio – 15,4 kWh/100 km.
Išspręsti šią mįslę pavyko ganėtinai greitai. Netrukus paaiškėjo, kad net ir plika akimi sunkiai pastebimi reljefo pokyčiai elektromobiliui turi milžinišką įtaką. Maršrute atgal tiesiog pasitaikė daugiau ilgų, nuosaikių nuokalnių. Jų metu automobilis ne tik galėjo ilgiau riedėti iš inercijos, bet ir aktyviai naudojo rekuperacinį stabdymą, paversdamas judesį nemokama elektros energija.
Dienos pabaigoje, nuvažiavus 108 kilometrus, prietaisų skydelis rodė 72 proc. baterijos likutį ir vis dar įspūdį keliantį prognozuojamą nuvažiuojamą atstumą – 432 kilometrus. Solidus rezervas ateinančioms dienoms.
Bastymasis po miestą
Po pirmosios pamokos užmiestyje, darbo savaitė grąžino „Renault Scenic e-Tech“ į jo prigimtinę terpę – nenuspėjamą miesto chaosą. Būtent čia, miesto spūstyse, trumpų, momentinių kelionių ir nuolat kintančių planų, turėjo paaiškėti tikroji elektromobilio vertė kasdienybėje.
Jau po pirmųjų dienų, praleistų judant miesto ritmu, ėmiau pastebėti neįprastą, bet itin malonų dėsningumą. Nuvažiuotų kilometrų ir prognozuojamos ridos sumažėjimo rodikliai, atrodė, gyveno atskirus gyvenimus.
Pavyzdžiui, pirmadienį įveikus beveik 34 kilometrus mieste, kompiuterio prognozuojamas atstumas sumažėjo vos 2 kilometrais. Šio „stebuklo“ paslaptis slypėjo stulbinančiai mažose energijos sąnaudose (12–14 kWh/100 km), kurias lėmė nuolatinis regeneracinis stabdymas, nes kiekvienas sustojimas prie šviesoforo ar lėtėjimas spūstyje grąžindavo dalį energijos atgal į bateriją. Todėl natūralu, kad pradinis nerimas ir įkyrus žvilgčiojimas į baterijos likutį tiesiog išgaravo.
Trečiadienį ir ketvirtadienį, kai teko įveikti atitinkamai 40 ar daugiau nei 60 kilometrų, jaučiausi visiškai ramus – automobilis tiesiog nepriekaištingai atliko savo darbą, o aš – savo. Pasitikėjimą dar labiau sustiprino faktas, jog savaitės viduryje, odometrui jau rodant per 300 įveiktų kilometrų, baterijos likutis vis dar viršijo 50 proc. – ribą, kurią pasiekiau gerokai vėliau, nei drįsau prognozuoti.
Šis naujai įgytas pasitikėjimas „Renault Scenic e-Tech“ leido savaitgalį be jokių dvejonių vėl leistis į užmiestį. Dingo poreikis skaičiuoti ar planuoti – tiesiog sėdau ir važiavau, lyg tai būtų įprastas benzininis automobilis. Būtent dėl to, šeštadienį ir sekmadienį nuvažiavau 75 ir 59 kilometrus arba 134 kilometrus iš viso.
Galiausiai, sekmadienio vakarą, praėjus lygiai savaitei, eksperimentas pasiekė savo natūralią pabaigą. Prietaisų skydelis rodė 8 proc. baterijos likutį ir 59 prognozuojamus kilometrus. Užuot bandęs išspausti paskutinius energijos likučius, ramia sąžine prijungiau automobilį įkrauti, taip užbaigdamas bandymą.
Kiek iš tiesų kainuoja savaitė su elektromobiliu?
Pasibaigus septynių dienų bandymui, laikas apžvelgti piniginius reikalus. Per savaitę su „Renault Scenic e-Tech“ įveikiau 469 kilometrus, o vadovaujantis automobilio prietaisų skydelyje rodoma informacija – vidutinės energijos sąnaudos siekė 14,4 kWh/100 km.
Siekdamas imituoti realų, skubančio vairuotojo scenarijų, bateriją papildžiau greitojo įkrovimo stotelėje. Šis patogumas kainavo 36 eurus (bandymo metu „Ignitis“ įkrovimo stotelėje įkrovimo kaina siekė 0,45 kWh/eur).
Norint suprasti, ką reiškia šis skaičius, palyginau jį su savo asmeninio benzininio automobilio (kurio vidutinės sąnaudos – 8 l/100 km) kaštais. Tokiam pačiam atstumui įveikti būtų prireikę apie 37,5 litro benzino, o tai, remiantis dabartinėmis degalų kainomis, atsieitų maždaug 52 eurus. Taigi, net ir renkantis brangiausią įkrovimo būdą, savaitės balansas – 16 eurų elektromobilio naudai.
Pavertus šiuos skaičius mėnesio prognoze (darant prielaidą, kad per savaitę nuvažiuojama ~450 km), išlaidos elektromobilio įkrovimui siektų apie 144 eurus, o benzininio automobilio – apie 208 eurus. Sutinku, kad maždaug 60 eurų skirtumas gali pasirodyti per mažas atsižvelgiant į tai kiek teorinių pokyčių reikalauja perėjimas prie elektromobilio, tačiau ši savaitė leido nubrėžti labai aiškias gaires.
Žvelgiant per savo prizmę, elektromobilis yra neabejotinai pranašesnis. Kasdienybėje, kuri susideda iš kelionių mieste ir trumpų išvykų už jo ribų, atsiskleidžia didžiausias jo efektyvumas. Kad ir kaip skaičiuočiau, eksploatacijos kaštų balansas visuomet svyra į elektromobilio pusę. Vien tai, kad jam nereikėtų du kartus į metus keisti variklio alyvos ir filtrų, padėtų sutaupyti reikšmingą sumą, kurią galėčiau išleisti lėktuvo bilietams kelionei į kokią nors artimesnę šalį.
Vis dėlto, jeigu jūsų vairavimo poreikiai yra kitokie, pavyzdžiui, kasdien reikia nuolatos kursuoti tarp miestų ir per savaitę reguliariai įveikti 600, 800 ar net 1 000 kilometrų, būtina išlikti realistais.
Būtent tokiomis sąlygomis elektromobilio finansinis pranašumas gali sumažėti dėl didesnių energijos sąnaudų greitkeliuose ir laiko, praleisto įkrovimo stotelėse. Šioje arenoje modernus dyzelinis variklis vis dar išlieka logiška ir sunkiai pranokstama alternatyva. Kita vertus, jei šis eksperimentas kažką įrodė, tai neabejotinai tai, kad riba, skirianti elektromobilį nuo įprasto automobilio, nyksta greičiau, nei daugelis drįsta pagalvoti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
