Vis dėlto, jeigu kasmetinė kelių šimtų kilometrų kelionė link pajūrio daugybei poilsiautojų yra akivaizdus pasirinkimas, tikrai ne visiems vasaros kelionės asocijuojasi su laisvo lopinėlio paieška paplūdimyje ar blėstančio populiarumo Lietuvos atlikėjų koncertais Basanavičiaus gatvėje. Kai kuriems (tarp jų ir mums) pabėgimas nuo didmiesčių triukšmo veikiau reiškia gero pusdienio paklydinėjimą anksčiau dar nevažinėtais – o kartais ir sunkokai pravažiuojamais – keliais.
Pradinis taškas – ežerų apsuptyje
Žinoma, toks kelionės planavimo principas gali nuskambėti rizikingai, ypač jeigu vairuojate ne pačio didžiausio pravažumo automobilį, avintį žemo profilio padangas. Laimei, į kelionę vėl leidomės gan gerai įvairiems iššūkiams pasiruošusiu „Dacia Sandero Stepway“, kuriam šios problemos yra svetimos. Daugiau negu pakankama kėbulo prošvaisa, jau pasitarnavusi ankstesnėje išvykoje Velnio duobės link, leido ignoruoti bet kokius navigacijos perspėjimus apie maršrute galinčius pasitaikyti žvyrkelius ar senokai remonto neregėjusius kelelius.
Nusprendus riedėti į ežerų kraštą Aukštaitiją, bene patogiausia būtų išsirinkti labiausiai patinkančią ežero formą ar smagiai skambantį pavadinimą. Taip jau nutiko, kad šįkart mūsų dėmesį atkreipė Aukštaitijos nacionalinio parko glūdumoje telkšančio Lūšių ežero vardas, kuris ir tapo pirmąja stotele.
Ankstyvą rytą pajudėję iš Kauno, po maždaug poros valandų vairavimo ramiu tempu, vingiuotais, retkarčiais siaurais ir nelygiais pro Labanoro girią vedančiais asfalto keliais pasiekėme visai šalia Lūšių ežero įsikūrusį Palūšės kaimelį. Nors čia, remiantis duomenimis internete, gyvena vos šiek tiek daugiau nei 80 gyventojų, labai greitai supratome, jog vasaroti atvykstančių arba šiaip užklystančių tikrai netrūksta.
Akivaizdu, jog Palūšėje apsilankėme pačiu įtempčiausiu sezono metu – ties plačia Lūšio ežero pakrante stovėjo tuzinas poilsiautojų automobilių, o vandenyje bures jau kėlė burvaltės ir jachtos. Kad čia atvykome neeilinį savaitgalį leido suprasti ir vėliau pastebėta reklaminė juosta virš gatvės, skelbianti apie kasmetine tradicija tapusią „Palūšės regatą“.
Panašu, kad pasirinkome puikų pradinį tašką savo savaitgalio kelionei, ir galėjome pasigrožėti tiek Lūšių ežero pakrante, tiek pasidairyti į ežere plaukiojančius beprasidedančio renginio dalyvius.
Laiptais aukštyn
Kad jau sustojome Palūšėje, nusprendėme pasidaryti trumpą pertraukėlę ir palypėti link 1757 m. pastatytos Šv. Juozapo bažnyčios. Tai dar viena šio mažo kaimelio pažiba: vienas seniausių medinių liaudies architektūros ansamblių, iškilęs ant aukštos kalvos, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Lūšių ežerą – ypač, kai jame plaukioja dešimtys burinių laivelių.
Net ir jei nesate krikščioniškojo tikėjimo propaguotojas, Palūšės bažnyčią aplankyti verta vien jau dėl unikalios architektūros ir istorijos – teigiama, kunigo Juozapo Stockio-Bazilevskio lėšomis pastatyta bažnyčia buvo suręsta tik kirviu, o 1800 metais prie šventovės tvoros pastatyta aštuoniakampė varpinė, savo forma primenanti senovės lietuvių medinių pilių sargybos bokštą, yra vienintelė tokia Lietuvoje.
Jeigu pasivaikščiojimai (ar kopinėjimai) po istorinius objektus jūsų negąsdina, iškart rekomenduojame į maršrutą įtraukti ir netoliese stūksantį Ginučių piliakalnį. Pastarąjį rekomenduojame aplankyti ne tik dėl to, jog galėtumėte užpildyti kelionės dienotvarkę, bet ir todėl, kad dviejų ežerų apsuptyje esantis piliakalnis pasirodys esąs gerokai didingesnis negu galite pagalvoti iš pradžių.
Čia, skiriami nedidelės lomos, stūkso net du piliakalniai – Ginučių ir Papiliakalnės. Anot istorinių šaltinių, čia XIII–XV a. stovėjo Linkmenų pilis, buvusi centrinės Lietuvos gynybos sistemos dalis, kuri, Vilniui tapus sostine, saugojo svarbiausią Lietuvos miestą nuo antpuolių iš šiaurės pusės. Nors praeityje stovėjusios pilies fragmentų šiame piliakalnyje neišvysite, tačiau padarykite sau paslaugą – įveikę ne vieną dešimtį laiptų, į pagalbą pasitelkite fantaziją ir suprasite, kodėl pilis stovėjo būtent čia.
Tiesiu taikymu į bitininkų kaimelį
Pakilus į Ginučių piliakalnio viršūnę ir vėl nusileidus žemyn statokais mediniais, prieš tęsiant kelionę teko šiek tiek atsipūsti – visa laimė, kad „Sandero Stepway“ viduje vietos pasirodė pakankamai daug, kad būtų galima net ir ištiesti kojas, nepratusias prie tokios ištvermės treniruotės. Atokvėpio metu nusprendėme, kad kita šios dienos kelionės stotele taps Vaišnoriškė: vos 15 kilometrų nuo Ginučių piliakalnio įsikūręs buvęs bitininkų kaimelis, kadaise garsėjęs savo liepų medumi.
Žinoma, kelias iki šios vietovės nebuvo nei medumi, nei sviestu teptas: nuo asfaltuoto kelio pasukus kairėn, teko beveik 7 kilometrus gerokai pasipurtyti dardant per mišką vedančiu žvyrkeliu. Ar tai tapo neįveikiamu iššūkiu mūsų bendražygei „Dacia“? Anaiptol. Net ir ekipažas, kelionei tuo metu jau įpusėjus ketvirtąją valandą, negalėjo skųstis diskomfortu – pakaba gan tvarkingai susidorojo su miško kelyje išmuštomis duobėmis ir tradicine negrįsto kelio „tarka“, o sėdynėse (nors „Dacia“ ir nepasižymi minkščiausiomis rinkoje) neteko sėdėti sukandus dantų, iki pasiekėme Vaišnoriškę.
Šiandien šis etnografinis kaimas yra lyg muziejus po atviru dangumi, o jo sodybos išdėstytos dviejų kelių sankryžoje, supamoje miškų. Skirtinguose rašytiniuose šaltiniuose minima, jog pirmosios užuominos apie Vaišnoriškes atsirado dar 1765 metais, kuomet šalia vieškelio, kertančio Būkos upelį, buvo pastatyta smuklė. Pastaroji išdygo geografiškai palankioje vietoje, mat būtent per Vaišnoriškes ėjo senasis Tauragnų – Braslavo vieškelis.
Nors nuolatinių keliautojų čia netrūko, tačiau pirmoji sodyba čia buvo įkurta tik 1830 m. Teigiama, jog čia pirmieji įsikūrė eigulio, Jono Milašiaus šeima, kuri, regis ir davė pradžia tolesnei kaimo raidai.
Istoriškai, Vaišnoriškių atsiradimas ir raida mažai kuo skiriasi nuo kitų, atokiau esančių Lietuvos kaimų, tačiau ši gyvenvietė, kaip ir minėjome anksčiau, turi vieną išskirtinumą.
Dar 1980 m. paminklų konservavimo instituto sudarytame Vaišnoriškės kaimo regeneracijos projekte buvo numatyta restauruoti visą kaimą, atstatant ir buvusią smuklę, tačiau projektas taip ir liko neįgyvendintas iki šių dienų. Kita vertus, viešnagė čia, tikriems miesčioniams gali atverti akis ir pademonstruoti kaip dar prieš gerą šimtmetį kasdien gyveno nemaža dalis Lietuvos gyventojų. Ir nors tokių keliautojų automobilių tądien bitininkų kaimelyje nesutikome, besidairydami nuo dailaus tiltelio per Būką, turėjome progą susimojuoti su ištisa vilkstine upeliu besiyrusių baidarininkų.
Žvyrkelių apsuptyje – vienas seniausių vandens malūnų
Laikrodžio rodyklei perkopus 13 valandą, pradėjome galvoti, kur rumuniško „Dacia“ krosoverio priekinė dalis turėtų būtų nukreipta toliau. Grįžti į Palūšę? Kelionę mišku tęsti toliau? Visgi, jau spėjome suprasti, jog „Sandero Stepway“ net nekrūpteli išvydus priekyje besidriekiantį duobėtą vieškelį, tad kodėl to neišnaudojus toliau?
Truputėlį žvyrkelio paragavusi „Dacia“, regis, su didžiausiu malonumu troško tęsti kelionę gylin miškuota vietove, jog galėtų išbandyti mūsų kantrybės ribas, kol galiausiai pradėsime svajoti apie kelią, padengtą asfaltu.
„Dacia“ nusivylimui, didžiulį dulkių kamuolį kėlėme iki pat paskutinio metro, kol galiausiai pasiekėme Tauragnų miestelį. Pasiekę jį, turėjome elementarų pasirinkimą – ar važiuoti toliau link Utenos ir tiesiog sugrįžti į didmiestį ar dar paieškoti vietovių, kurias galėtume aplankyti klaidžiojant po žvyrkelius ar grybautojų lankomus vieškelius.
Natūralu, jog šeštadienio popietę nusprendėme užbaigti nusukdami link Sirvydžių, o vėliau – link Minčios. Už savęs palikdami dar gausesnį dulkių kamuolį, savo kelyje netikėtai sutikome Lietuvos „Gravel“ dviračių čempionato dalyvius, kurie tą dieną turėjo įveikti 50 kilometrų distanciją. Ir žinote ką? Tai buvo dar viena puiki proga nusukti į artimiausią miško keliuką, kuris ilgainiui mums pasitarnavo kaip portalas, leidęs aplenkti sportininkus nepriverčiant jų „mirkti“ rumuniško hečbeko keliamose dulkėse.
Dabar, ko gero, reikėtų paskelbti kodėl nusprendėme savo kelionės neužbaigti tiesiog Tauragnų miestelyje ir vietoje to trenkėmės į Minčios kaimelį.
Matote, ten vykome pasižvalgyti į vieną seniausių vandens malūnų Lietuvoje. Istoriniuose šaltiniuose Minčios malūnas pirmą kartą buvo paminėtas dar 1792 metais, tad labai tikėtina, jog jis buvo pastatytas gerokai anksčiau.
Kaip ir daugelis tokio pobūdžio pastatų, Minčios vandens malūnas išgyveno ne vieną pakilimą ir nuopuolį, tačiau galima tik pasidžiaugti, jog šiandien jis priklauso privatiems asmenims, kurie jau keletą metų iš eilės savo vasaras praleidžia šalindami vandens malūno trūkumus.
Nors Minčios vandens malūnas dar tik laukia savo atgimimo valandos, sugrįžę už „Dacia Sandero Stepway“ vairo nelikome nusivylę.
Ne tik dėl to, jog šeštadienio popietę praleidome turiningai, bet ir dėlto, jog pigiausias naujas automobilis Lietuvoje sugebėjo įrodyti, jog gali būti patogus bendražygis net ir ten, kur kiti, gerokai brangesni analogai jaustųsi it bandytumėte juos išstumti iš komforto zonos ribų.
