„Honda Prelude“ arba tiesiog - „HP5“, Artūro garaže atsirado prieš maždaug penkerius metus. Kas paskatino įsigyti būtent „HP5“? Artūras teigia, kad mieste nuolatos matydavo „HP5“ klubo narius, kurie savo automobilius tikrai mėgdavo patobulinti. Tarp jų buvo keletas akį traukiančių eksponatų, kurie ir paskatino Artūrą įsigyti jau nebegaminamą japonišką kupė.
Užsimanius konkretaus automobilio, prasideda jo paieškos. „Nors keletas egzempliorių buvo Lietuvoje, tačiau visi jie buvo tragiškos būklės“, - priduria Artūras. Ką tokiu atveju daryti? Ieškotis egzempliorių, kurie būtų atvykę iš užsienio ir nebuvo eksploatuojami Lietuvoje.
Po maždaug mėnesio, vaikščiodamas po Gariūnų turgaus aikšteles, vyrukas išvydo išsvajotąjį „Prelude“ su neįtikėtinai maža. Nors buvo įtarimų, kad rida buvo atsukta, tačiau juk reikia pirkti ne ridą, bet automobilį. Svarbiausia buvo jo techninis stovis.
„Salonas buvo idealios būklės, variklio skyrius buvo švarus, kėbulas neturėjo nė menkiausios rudelės. Trumpai tariant - ledas“, - pasakoj Artūras.
Kaip tikras automanas, Artūras įsigijęs automobilį pradėjo nuo lengvesnių modifikacijų. Viskas prasidėjo nuo šalto oro paėmimo ir galinio N išmetimo bakelio. Vėliau sekė lip'ų ir slenksčių paieškos, kuriuos kreivarankiai nudažė tragiškai. Tačiau nesustokime ir tęskime toliau : „Weitec“ žeminančios spyruoklės, „Kosei Seneka“ ratlankiai, „EVO 8“ sėdynės, „Type S“ originalus spoileris, „Honeycomb“ priekinės grotelės, „JDM“ stiliaus priešrūkiniai žibintai.
Laikui bėgant, poreikiai ir supratimas apie automobilio tobulinimą pradėjo peraugti į kitą lygmenį. Artūras užsimanė galingesnio automobilio, todėl nenuostabu, kad jam kilo minčių parduoti „HP5“. Tačiau peržvelgus skelbimų portalus ir finansines galimybes, teko imtis plano B.
Koks tas planas B? Toliau tobulinti „HP5“ ir nesukti dėl to galvos. „Tuo metu buvo madinga turbinti „Civic'us“, tačiau „HP5“ su turbina mano žiniomis tuo metu nebuvo visai“, - priduria Artūras.
Nieko kito nelieka, tik patiems mokytis iš savo klaidų. Nusprendus ant variklio „užmauti“ sraigę, prasidėjo detalių paieškos. Reikėjo turbinos, purkštukų, išmetimo kolektoriaus, „intercooler'io“, išmetimo, programuojamo kompiuterio ir dar visokių smulkmenų. Pavyzdžiui, visą išmetimo ir paėmimo vamzdyną suvirino Artūro draugas Robertas. Kadangi niekur nebuvo galima įsigyti kažko panašaus, didžioji dalis komponentų teko pasigaminti patiems.
Antrasis tobulinimo etapas užtruko maždaug 3-4 savaites po kurių „DYNO“ stendas parodė, kad visas šis triūsas pakėlė variklio galią iki 230 AG ir 290 NM.
„Automobilis kaip mat tapo smagesnis. Įdomiausia buvo tai, kad kuro sąnaudos važinėjant mieste išliko tokios pat kaip ir dviejų litrų atmosferinio agregato“, - pasakoja Artūras.
Trečias tobulinimo etapas prasidėjo, kai Artūro galvoje nuolatos sukiodavosi mintys apie Nemuno žiedą. Juk geriau garą nuleisti uždaroje lenktynių trasoje, o ne miesto centre ar ne?
Buvo užsibrėžtas tikslas savo jėgas išbandyti Nemuno žiede. Tačiau pasiruošti reikia ne tik Artūrui, bet ir automobiliui. Artūras sumontavo „BC“ reguliuojamo aukščio amortizatorius, 2 cilindriukų stabdžių suportus, armuotas stabdžių žarneles, raižytus stabdžių diskus ir priedo nupirkti „OZ“ ratlankiai su „Semi Slick“ padangomis.
Pirmas bandymas Kačerginėje baigėsi pirmuoju per daugelį metų gedimu. Vos po keletos ratų automobilis, tiesiog neužsivedė. Pasirodo, kad problema buvo uždegimo ritėje. Paskubomis teko lėkti į Kauną pirkti uždegimo ritės. Per tą skubėjimą, Artūras tik grįžęs į lenktynių trasą pastebėjo, jo parduotuvėje davė ne tokią kokios reikėjo. Tad pirmasis bandymas tikrai prisvilo.
Antrasis bandymas savo jėgas išbandyti Nemuno žiede buvo sėkmingesnis. Viskas ėjosi puikiai, iki tol, kol paskutinį atokvėpį išleido sankaba. „Teko ieškoti kur gauti rimtesnį sankabos komplektą, kuris atlaikytų didesnį krūvį. Tačiau pasirinkimai buvo tik du. Arba pasirinkti nežinomą gamintoją arba „Exeddy“. Abudu komplektai kainuoja beprotiškus pinigus, todėl nusprendžiau įsigyti standartinį komplektą“.
Ne veltui sakoma, kad trečias kartas nemeluoja. Atvykęs į laisvąsias treniruotes, automobilis siurprizų nepateikė ir atlaikė visą dieną. „Apvažiavau maždaug apie 40 ratų. Kaip šiandien atsimenu tą dieną, nes džiaugsmo atnešė ne tik man, bet ir mano draugams“, - priduria Artūras.
