europos sąjunga

Premjeras Algirdas Brazauskas nesitikėjo, kad konservatoriai ims kibti jam į atlapus. O gal kažką nujautė, kad prieš kurį laiką ėmė žadėti opozicijai atsižvelgti į jos nuomonę dėl būsimo "Mažeikių naftos" pirkėjo. Iš pradžių paniekinamai atmetinėjęs įtarinėjimus dėl žmonos Kristinos neva neaiškiai privatizuoto viešbučio, jis gerokai sutriko vėlei ėmus svarstyti „Šešupės“ nusavinimo aplinkybes.

Politologai Mauzeris su Sūrskiu surado būdą, kaip pakelti valstybės gerovę ir sukurti daugiau darbo vietų – reikia uždrausti vairuoti blaiviems. Paskui norintis išgarsėti Sūrskis ieško tiesiausio kelio į žvaigždes. Sūrskis: Tai vat, Mauzeri, prie ko Lietuvą privedė Europos Sąjunga. Šalyje katastrofiškai trūksta vairuotojų. Mauzeris: Nu tai einam dirbt. Geras darbas. Sėdi kaip kabinete, gali net su kostiumu dirbt. Sūrskis: Aš tai neisiu. Nueisi dirbti vairuotoju, tai iš karto prasigersi.

Įvairiose Europos Sąjungos šalyse, ypač senosiose narėse, tai susilpnėdama, tai sustiprėdama rutuliojasi diskusija apie ES ateitį, naujo pilietinio europietiško tapatumo kūrimą, nacionalinės valstybės vaidmenį naujojoje Europoje, taip pat apie nacionalinių ir kultūrinių tapatumų likimą. Pilietinio europietiško tapatumo pagrindas turėjo būti ES Konstitucija, įtvirtinanti bendrą pilietinę erdvę. Prancūzijos, o kiek vėliau ir Olandijos piliečiai atmetė Konstituciją.

Emocijų netrūko: Lietuvos prokurorai Maskvoje tyrė V. Uspaskicho diplomo autentiškumą, paleistas namo Rusijos pilotas, V. Martišauskas už reikalavimą duoti kyšį nubaustas realia laisvės atėmimo bausme, o A. Zuokas smogė dar vieną smūgį savo partijai. Emocijų netrūko: Lietuvos prokurorai, kurie buvo nuvykę į Rusiją tirti V. Uspaskicho diplomo autentiškumo, grįžo nieko nepešę (http://www.omni.lt/index.

Spalio 3 dieną Liuksemburge Europos Sąjunga pradeda derybas su Turkija dėl narystės. Tai vienas didesnių paradoksų Europos politinėje istorijoje. Pabrėžiu „politinėje“, nes visai nejaučiame jokio paradokso, kai Europos čempionate lietuviai triuškina tą pačią Turkiją ar net Izraelį, kuris geografiškai jau veikiau yra Afrika, o ne Europa. Kad šis politinis paradoksas nėra jau toks keistas, rodo ir kiti ženklai.

Politologai Mauzeris su Sūrskiu svarsto, kodėl prezidentas Adamkus pasirinko poilsį lėktuvnešy virš Viduržemio jūros. „Lietuvoj nepapoilsiausi, bo bet kada rusų lėktuvas gali ant galvos užkristi“, - sako Sūrskis. O paskui Lietuvos verslininkus perspėja neįdarbinti svarsčikų iš Žlobino su „Adidas“ treningais. Mauzeris: Tu žinai, Sūrski, kad mūsų prezidentas Valdemaras Adamkus savaitgalį poilsiaus Amerikos lėktuvnešyje „Tadeušas Ruzveltas“ Viduržemio jūroje.

Rusijos karinio lėktuvo katastrofa Lietuvos teritorijoje išsirutulioja į daugiaaspektį politinį įvykį, imantį įgauti sniego lavinos pobūdį ir akivaizdžiai rodanti tam tikrus naujosios Rusijos politikos Baltijos šalių atžvilgiu bruožus. Dabar jau ir didžiausi Rusijos politikos gerbėjai turės pripažinti, kad toje politikoje nesama nei geranoriškumo, nei siekio plėtoti geros kaimynystės santykius.

Lietuvoje priimta nuosekliai ir atidžiai vykdyti nurodymus. Didžioji dalis dabartinės aktyvių politikų kartos tokius gebėjimus įgijo dar senosios tvarkos metu, todėl ir dabar niekada nesiryžta kvestionuoti ar, kas dar baisiau, nevykdyti viršesnių instancijų paliepimų. Tiesa, dabar, kitaip nei anksčiau, žiauriom bausmėm niekas negrasina ir tolimų komandiruočių į šiaurės rytus nesiūlo. Yra politiniai susitarimai bei ekonominiai saitai, iškristi iš bendro kurių konteksto lyg ir nereikėtų.

Viskas prasidėjo nuo atsitiktinai įjungto televizoriaus - per BBC4 rodė „The Desk“ - populiaraus „The Financial Times“ apžvalgininko Tylerio Br?lé vedamą savaitinę laidą apie žiniasklaidą, viešuosius ryšius ir šiuolaikinį pasaulį. Tąkart laidoje svečiavosi Wally Olinsas, žymiausias pasaulyje įvaizdžio kūrimo specialistas, konsultavęs ne tik stambius telekomunikacijų ir naftos koncernus (BT, Q8, „Orange“), bet ir Londono policiją, Tony Blairą ir kitų šalių vyriausybes.

Dabar vis kalbama apie Naująją kaimynystę, tai yra naujuosius Europos Sąjungos Kaimynus (konceptualus statusas), kurie tokie tapo po 2004 m. plėtros. Jie kaimyniuojasi su naujaisiais nariais, kurie yra Buvusieji Kaimynai. Kai kas taip ir tebemato, lyg dar būtume nevisiški nariai. Tokį požiūrį pademonstravo ką tik pasirašytas Putino-Schroederio paktas. Sumanyta ir atlikta be konsultacijų su negerbiamais buvusiais ES kaimynais - Lenkija ir Baltijos valstybėmis.

Ką pasakytumėte apie mokytoją, kuri tyčia savo penkiolikmetį auklėtinį pasiuntė į kabinetą kažko atnešti, ten vaikiną užklupo ir pabučiavo. O paskui mokytoja siuntinėjo savo auklėtiniui žinutes ir kvietė susitikti. Sakysite, pikantiška istorija, ko gero, verta pirmojo Lietuvos dienraščių puslapio. Taip pasielgusi mokytoja Šelė Vait sulaukė dėmesio ir Didžiojoje Britanijoje. Tiesa, ne pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Jos bylą nagrinėja Lydso teismas. Nuosprendis dar nepaskelbtas.

Prasidedant naujam politiniam Lietuvos sezonui, be įvairių jau esamų ir dar laukiančių vietinio lygio skandalų bei intrigėlių, naują impulsą įgauna ir su Europos Sąjunga (ES) susiję reikalai. Artėjant eilinei Seimo sesijai, kai kurių parlamentinių ir jame neatstovaujamų partijų nariai ėmė vis garsiau eskaluoti būsimo euro įvedimo klausimą, tarsi minėtas dalykas Lietuvos lauktų net 2007 metais (pasitvirtinus optimistiškiausiam scenarijui), bet maždaug apie Kalėdas.

Terry Boeschas, keturiasdešimtmetis amerikietis, pustrečių metų dėstęs verslą Baltarusijos valstybiniame universitete, neseniai buvo išsiųstas iš Baltarusijos. Liepos 15 d. Baltarusijos valdžia pranešė universitetui, kad profesoriui T. Boeschui nebus pratęsta viza ir kad jis privalo išvykti iš šalies per dvi dienas. Daugiau jokių paaiškinimų nebuvo pateikta.

Kodėl Jungtinės Amerikos Valstijos pirmauja pasaulyje? „Esame stiprūs dėl draugystės ir sąjungos su panašiai mąstančiais partneriais pasaulyje, tokiais kaip Lietuva“, - vieną iš stiprybės priežasčių, maloninančių ir mūsų savimeilę, įvardija JAV ambasadorius Lietuvoje Stephanas Mullas. Greitai bus švenčiama Amerikos nepriklausomybės diena.

„Bet kurioje vyriausybėje galima aptikti ir gerų, ir blogų politikų. Tik vieni stengiasi tvarkytis, o kiti - vogti“, - yra pasakęs JAV rašytojas, humoristas Robertas Orbenas. Kiekvieną įvykį galima vertinti ir iš geros, ir iš blogos pusės. Visame kame galima atrasti gerų ir blogų aspektų. Toks vertinimas tinka ir politikams. Bendrąja prasme nėra sunku suvokti tokius realybės vertinimo kriterijus, tačiau sunkiausia yra atskirti gera nuo bloga.

„Amžinasis žydas“ – tai bastūnas, pasmerktas ieškoti Pažadėtosios žemės, amžiais klajojantis ir niekur nerandantis tėvynės. Tokia savijauta, - bandysiu įrodinėti, - būdinga dabartiniams lietuviams. „Prarastasis rojus“ Didžiai daliai Lietuvos žmonių, „prarastasis rojus“ yra sovietmetis. Sociologinės apklausos rodo, kad net 53,5 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi (su tokia nuomone nesutinka 29,5 proc.

Seimo opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius įsitikinęs, jog Europos Sąjunga (ES) į krizę pateko dėl to, kad nebeturi "vežančių" idėjų. A. Kubiliaus manymu, iš krizės ES gali išvesti naujosios Bendrijos narės. "Du nesėkmingi referendumai, nesėkmingos derybos dėl finansinės perspektyvos verčia su nerimu žiūrėti į ES perspektyvas. Akivaizdu, kad Bendrija nebeturi to, ką galėčiau vadinti "vežančiomis" idėjomis", - spaudos konferencijoje pirmadienį sakė konservatorius.

Vykstant „oranžinei revoliucijai“ Ukrainoje, Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio vizitas į Kijevą iš karto sukėlė kalbas apie atkuriamą Žečpospolitą. Aišku, politikai paskubėjo sakyti, kad apie jokius naujus darinius nekalbama. Tačiau tai buvo tik žodžiai. Juk aktyvi Lietuvos diplomatų veikla posovietinėje erdvėje tik paneigia šiuos žodžius. Svarbu ir tai, kad visuomenė jau pribrendusi naujai pažiūrėti į regionus ir naujai save suvokti.

Kai 2003 metų gale pasibaigė Europos Sąjungos tarpvyriausybinė konferencija, nepasiekusi savo pagrindinio tikslo - susitarti dėl Europos Sąjungos konstitucinės sutarties, Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas ir Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis pareiškė, kad konstitucinės sutarties žlugimas iškelia grėsmę, kad atsiras „dviejų greičių“ Europa.

Ar egzistuoja teisė netoleruoti pono Liutauro Ulevičiaus su jo pastebėjimais „Omni laike“ (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_281864)? Pernelyg jau skaudu matyti Europos Sąjungos nesužalotą lietuvišką šovinizmą. Giesmę šventai neapykantai ir savo tautiniams kompleksams. Norėtųsi tikėti, kad ksenofobija ir konservatyvus nacionalizmas yra šio amžiaus atgyvena Lietuvoje. Vakarų pasaulyje toks straipsnis būtų priskirtas marginalams, o autorius susigadintų akademinę karjerą visam gyvenimui.

Užsidėjus europietiškus ženklelius tapo madinga kalbėti apie toleranciją. Anksčiau toleravom išgėrinėjančius kaimynus, „į kairę“ pasukančius sutuoktinius, mažas asmenines nuodėmes, o dabar „sugyvenimo“ (nes turbūt taip reikėtų lietuviškai vadinti „toleranciją“) tema skiriama gėjams, lesbietėms, juodaodžiams, azijatams, žydams, krišnaitams ir dar gyvam velniui kitų visuomenės mažumų. „Toleruoti“ tapo taip madinga, kad, jausdamasis kitaip, turėtum save kaltinti vos ne iškrypėliškumu.

Lietuvoje veikia keturios atskiros Rusijos žvalgybos tarnybos: užsienio žvalgybos tarnyba (SVR), karinė žvalgyba (GRU), Rusijos kontržvalgyba (FSB) ir ryšių stebėjimo tarnyba (FAPSI), tokią Lietuvos žvalgybos nuomonę birželio 1 dieną paskelbė britų informacijos tarnyba "Jane's Information Group" savo leidinyje "Jane's Intelligence Digest" (JID). Lietuviai yra susirūpinę, kad Rusijos specialiosios tarnybos galbūt verbuoja Lietuvos jaunimą, kuris negalėjo būti susijęs su buvusia sovietine KGB, k...

5 kanalo (www.5kanalas.lt) diskusijų laidos „Pulsas“ tema: ar europiečiams dar reikalinga Europos Sąjunga? Prieš metus entuziastingai įstojome į ES. Dabar jau šalių senbuvių gyventojai entuziastingai sako jai „ne“. Ir niekas nebesupranta, nei kas ta ES, nei ko iš jos norėti. Ar tai tik bendroji rinka, ar supervalstybė, ar tik tarptautinė organizacija? Ir kas joje turi dalyvauti.

Išsiplėtusi Europos Sąjunga (ES) nebeturi kelio atgal, todėl atmetus Sutartį dėl Konstitucijos Europai, visoms Bendrijos valstybėms teks ieškoti būdų, kaip efektyviau organizuoti bloko institucijų darbą. Taip pirmadienį per spaudos konferenciją teigė Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, komentuodamas referendumo Prancūzijoje rezultatus. Prancūzai per sekmadienį vykusį istorinį referendumą dėl ES Konstitucijos įtikinama persvara atmetė šį dokumentą.

„Iustitia est fundamentum regnorum“. Teisė - valstybių pamatas. Gražu ir teisinga. Tik štai klausimas, ar mūsų „regnum“ - Lietuvos valstybė stiprina savo pamatą, ar palieka savieigai: kaip bus, taip bus. Nors ir kirmėlės jį graužtų. Justicija tampa rinka. Valstybė rūpinasi (arba nesirūpina, kaip turėtų), kokių specialistų ir kiek parengus. Ietys tebelūžta dėl bakalauro-magistro kvalifikacijų dalykinio santykio.

Likus vos porai dienų iki Prancūzijos referendumo dėl Europos Sąjungos Konstitucijos, eurobiurokratų kinkos Briuselyje vis labiau dreba. Ketvirtadienį paskelbta nuomonių apklausa - jau dešimta Konstitucijos priešininkų naudai, ir jei prancūzai sekmadienį iš tiesų pasakys Konstitucijai „ne“, ES prognozuojamas rimtas paralyžius.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas penktadienį patvirtino, jog Maskva nepasirašys su Latvija sienos sutarties tol, kol Ryga neatšauks savo vadinamosios papildomos deklaracijos. "Anksčiau mes nesutiksime žengti šio žingsnio, - pareiškė jis Valstybės Dūmos deputatams. - Ryga tai žino, kaip ir NATO bei Europos Sąjunga.

Pastaruoju metu Lietuvą sukrėtė dar viena į skandalą panašėjanti istorija, susijusi su Europos Sąjungos lėšų gavimu ir vis neblėstančiu verslininkų noru būtinai užsitikrinti politinį „stogą“ europietiškų pinigų skirstymo procesuose. Be abejo, tokios tendencijos turi ir atvirkščią pusę - kai kurių politikų nesugebėjimą atsiriboti nuo savo privačių interesų ir tebesitęsiantį savo „buvusio“ verslo protegavimą.

Lietuvą ir Rusijos Kaliningrado sritį siejančius ekonominius ir kultūrinius ryšius, dvišalius santykius kartkartėmis aptemdo „didžiosios politikos“ šešėlis. Galios turistinės vizos Kai kuriuose Rusijos informacijos šaltiniuose buvo lyg tyčia pranešta, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) artimiausiu metu ketina sugriežtinti turistų iš Rusijos Federacijos įvažiavimą į Lietuvą.

Neseniai viename savo interviu Vladimiras Putinas pareiškė, kad nesirengia kasmet grįžti prie Baltijos šalių okupacijos klausimo. Ne šiaip sau pareiškė - išrėžė tai pakeltu tonu. Ar tik ne pirmą kartą Putinas parodė savo emocijas? Parodė, puikiai suvaidindamas, kad nežino, kokiais pareiškimais drabstosi jo bendrai iš Dūmos ir Užsienio reikalų ministerijos.

Šių metų gegužės Lietuvoje nešildo net istorinė-politinė įtampa, susijusi su desperatiškomis Rusijos valdžios pastangomis atšvęsti Sovietų Sąjungos pergalės prieš nacių Vokietiją 60-ąsias metines. Ne tik atšvęsti, bet dar ir padiktuoti, kaip ir kas turi švęsti gegužės 9-ąją. Televizijos debatuose ir kituose viešuose tekstuose per keletą mėnesių buvo išryškinta daugelis požiūrių į Antrojo pasaulinio karo pabaigos aplinkybes.

Gegužės 9 d. Maskvoje susirinks daug pasaulio, ypač Europos, vadovų švęsti Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ųjų metinių. Vietoj atsisakiusių atvykti Lietuvos ir Estijos prezidentų dalyvaus Kremliaus nepakviestas svečias - istorinė atmintis, tiksliau tariant, reikalavimas, kad Rusija pripažintų, jog Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis ir kad joms karo pabaiga reiškė vieno okupanto pakeitimą kitu.

Lietuva, dar besirengdama narystei Europos Sąjungoje, ėmėsi įgyvendinti supaprastinto žmonių tranzito tarp Kaliningrado srities ir likusios Rusijos Federacijos dalies per mūsų šalies teritoriją schemą. Svetimos valstybės piliečių tranzitinis judėjimas taikant specialiai sukurtą jo valdymo mechanizmą vyksta jau beveik dvejus metus.

2007 m. Europos Sąjunga (ES) pasikeis. Visų pirma ji išsiplės, nes šiandien jau aišku, kad naujomis narėmis tikrai taps Bulgarija ir Rumunija. Tačiau Lietuvai tai anaiptol ne pagrindinė artimiausios ateities aktualija. Kaip, beje, ir daugeliui kitų dabartinių ES narių. 2007 m. taip pat pradės veikti nauja ES finansinė programa, didele dalimi pakeisianti visą dabartinę europinio finansavimo struktūrą.

Vilniuje tebevyksta Penktoji lenkų kino savaitė (baigsis ketvirtadienį). Nors patys jos rengėjai - Lenkų instituto žmonės - ir netrykšta entuziazmu dėl mums pateikto naujo derliaus, vis dėlto kai kurie filmai atrodo verti kad ir lakoniško pakranksėjimo. Juolab nuo lietuviškos žardies. Niūrokas dabarties realizmas Filme „Žemyn spalvota kalva“ nieko ypatinga nesurasi - nei fabulos, nei stilistikos prasme.

Politologai Mauzeris su Surskiu išsiaiškina, kaip atsitiko, kad žmonės į Seimą rinko vieną Aldoną Balsienę, o gavo kitą. Po to, aiškinasi, kodėl ir kaip gerėja mūsų gyvenimas. Mauzeris: Surski, ar tu žinai, kad kai žmonės rinko į Seimą Aldoną Balsienę, tai rinko vieną, o gavo kitą. Surskis: Kaip tai kitą? Mauzeris: Rinko visišką Aldoną su aukštuoju, o pasirodo, išrinko visišką Aldoną su viduriniu.

Įvairiausi muzikos stiliai, sprogstanti energija, originalios idėjos - viso to netrūksta šiuo metu bene įdomiausiai Lietuvos grupei „Inculto“. Nors kolektyvas tik prieš porą savaičių išleido savo debiutinį albumą „Inculto“, charizmatiškasis grupės lyderis Jurgis Didžiulis ir jo bendraminčiai jau dabar vadinami lietuviškos muzikos gelbėtojais, sugebėjusiais savo įvairialype kūryba gerokai sudrumsti nusistovėjusius vandenis lietuviškos popmuzikos pasaulyje.

„Kodėl mums taip (kaip ES) nepavyksta? Todėl, kad, atsiprašant, vis snarglius kramtom ir politikieriaujam“ (2003 m. vasaris). „Aš nenoriu pasakyti, kad mums nesvarbi jūsų nuomonė ir mums į viską nusispjauti. Ne, mes išklausysim patarimus... geranoriškus“ (Spaudos konferencija Osle, po susitikimo su Vokietijos kancleriu. 2002 m. lapkričio 12 d.). „Mes persekiosim teroristus visur.

“Omni laiko” skaitytojams siūlome ištraukas iš penktadieninio (03.04) Lietuvos radijo laidos “Dienos tema” vedėjo Tomo Dapkaus interviu su užsienio reikalų ministru, Naujosios sąjungos (socialliberalų) vicepirmininku Antanu Valioniu. Pramoninkų konfederacijos prezidentas B. Lubys, Darbo partijos pirmininkas, ūkio ministras V. Uspaskichas ragina Prezidentą vykti švęsti gegužės 9-osios.

Dar visai neseniai Europos Sąjunga (ES) ir jos „neva“ neatlygintinai duodami pinigai, turėsiantys užplūsti Lietuvą, buvo vienas geriausių politinių masalų agituojant už mūsų šalies ateitį šioje organizacijoje. Kaip parodė praktika, tiek šis elementas, tiek ir kiti nacionalinės agitacijos ypatumai (alus ir skalbimo milteliai) buvo pakankamai veiksmingi ir garantavo Lietuvos narystę ES nuo 2004 m. gegužės 1 dienos.

Per Aljanso lyderių susitikimą Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus šįkart sulaukė daugiau dėmesio ir garbės nei paprastai. V.Adamkų džiugino jam rodomas dėmesys ir gera anksčiau nesutarusių sąjungininkų valia, rašo “Lietuvos rytas”. Per NATO ir Ukrainos tarybos posėdį Lietuvos prezidentui žodis buvo suteiktas pirmajam - iškart po NATO generalinio sekretoriaus ir Ukrainos prezidento kalbų. "Net prieš Dž.Bušo kalbą",- džiūgavo Lietuvos diplomatai.

Susikirtus valdžioje esančių politikų nuomonėms, susikompromitavus kokiam pareigūnui ar ryškėjant kitiems vyriausybės krizės ženklams, valdžios vyrai paprastai prabyla apie stabilumo svarbą. Užmerkime akis prieš tą ar aną negerovę, svarbu laiduoti pastovumą. Kitas ne mažiau svarus argumentas, kuriuo dažniausiai bandoma užtrinti skandalus – o ką apie mus pagalvos užsienis? Ką pasakys Europos Sąjunga? Kitaip sakant, neneškime šiukšlių iš namų, tvarkykimės patys.

Neseniai atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad daugelis Lietuvos žmonių į penkiolikos metų nepriklausomybės laikotarpį žiūri neigiamai ir sovietmetį vertina su nemaža nostalgija. Viename tyrime jie atkurtą nepriklausomybę įvardijo kaip blogiausią Lietuvos istorijos periodą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_240098). Politologai, žiniasklaidos atstovai, politikai, visuomenininkai ir šiaip sau piliečiai šį kiek netikėtą reiškinį bando visaip aiškinti. Bandysiu ir aš čia savo trigrašį pridėti.

Daug kas stebisi, kodėl tarytum ne pasaulinės svarbos įvykis - gegužės 9-osios minėjimas Maskvoje - kelia tokias diskusijas Lietuvoje. Priežastis yra ta pati, apie kurią jau teko rašyti: mūsų reakcija į Maskvos kvietimą verčia mus dar kartą suvokti, kas gi įvyko pasaulyje ir Lietuvoje antrojoje XX amžiaus pusėje. Visuomenei tai dar viena proga atlikti savivokos pratimą.

Ar Lietuva atkurs LDK, kaip rašė kai kurie Rusijos politikos analitikai? Daug kalbama apie didžiųjų valstybių - JAV, Rusijos - interesus, o kokie Lietuvos interesai? Kaip veikiama, siekiant juos užtikrinti? Koks mūsų indėlis į pasaulinę politiką. Apie tai - ir ne tik - kalbamės su užsienio reikalų ministru, vienu iš socialliberalų partijos lyderių Antanu Valioniu.

Ukrainos opozicijos kandidatas Viktoras Juščenka įtikinamai laimėjo prezidento rinkimus, tačiau dar neaišku, ką reikš jo pergalė. Šalį slegia ekonominės bei socialinės problemos ir istorijos sukelti prieštaravimai. Tokių sunkumų nebuvo nei Lietuvoje, nei Čekijoje ar Vengrijoje, kai prieš dešimtmetį jos pradėjo savo kelią "atgal į Europą". Visų pirma Viktorui Juščenkai teks kažkaip prisijaukinti tuos 40 procentų Ukrainos rinkėjų, kurie balsavo už Viktorą Janukovičių, ir tai nebus lengva.

Siekis pastatyti naują branduolinę elektrinę įrašytas ne tik Nacionalinėje energetikos strategijoje, bet ir Vyriausybės programoje. Naujoji žemės ūkio ministrė, susitikusi su ministru pirmininku, visų pirma kalbėjo ne apie runkelius ir burokus, o apie daug aukštesnes materijas - atominę energetiką. Atvažiuos prancūzai, pastatys mums jėgainę. Premjeras, kaip pranešama, šią žinią sutiko džiugiai. Jei nesiseka rauti burokus, lieka skleisti sparnus aukštesniam skrydžiui.

Prisipažinsiu iš karto - esu šališkas, esu už “oranžinius”, o mano kabinete nuo sienos “žvelgia” Viktoro Juščenkos plakatas. Todėl svarstomų scenarijų skalė “geras ir blogas” taip pat sutampa su manosiomis simpatijomis ir antipatijomis. Tad kas gi laukia Ukrainos ir mūsų po gruodžio 26 dienos balsavimo, suskaičiavus balsus? Optimistiškiausias “sąjūdinis” scenarijus, tiesa, mažai tikėtinas. Pagal jį Juščenkos šalininkai pasiekia įtikinamą pergalę (70 ir daugiau proc.

Po trijų dienų Europos viršūnių taryba Briuselyje priims sprendimą dėl derybų su Turkija. Sprendimas turi būti išmintingas ir teisingas. Aš esu už tai, kad jis atvertų duris Turkijos deryboms su Europos Sąjunga. Kitas klausimas, kokiomis sąlygomis vyks šios derybos ir kada jos bus baigtos. Štai šie klausimai yra svarbiausi Europos politikų diskusijose. Drąsiai galiu pasakyti - Europa dėl derybų su Turkija pradžios tiesiog kunkuliuoja jau kelis mėnesius. O Lietuvoje ramu.