Vestuvių metines Zvonkai paminėjo Dzūkijoje, šalia Lavyso ežero. Ši vieta porai – ypatinga. Būtent čia Katažina ir Deivydas minėjo kiekvienas savo buvimo kartu metines. Katažina atvira – ji norėtų, kad ši tradicija niekada nesibaigtų: „Labai daug prisiminimų, daug jausmų sukyla čia atvykus. Viskas keičiasi, bet labiausiai tą pastebime vaikų augime.
Atvažiavau po savaitgalio intensyvių koncertų ir šiek tiek jaudinausi, kad būsiu labai pavargusi ir nenorėsiu užsiimti vaikais. Tačiau tik atvykusi supratau, kaip pasiilgau šeimos. Radau visus miegančius, net apsiverkiau. Supratau, kad reikia branginti tokias akimirkas.
Smagu, kad vaikai irgi jau prisimena, kur mes važiuojame ir ką ten veiksime. Vakar buvo dienos klausimas: „kada plauksime“? Vakar iki išnaktų kalbėjomės su vyru, kad esame labai laimingi“, – pasakoja Katažina.
Katažinos ir Deivydo santykiai – itin tvirti. Moteris džiaugiasi, per dešimtmetį su sutuoktiniu niekada rimtai nesipykusi. Paklausta, kokia yra laimingos santuokos paslaptis, ji teigia, jog tokios nėra – ji skirtinga kiekvienam. Visgi, porą dalykų, padedančių sutvirtinti jų santykius, Katažina įžvelgia:
„Mums galbūt pasisekė, kad mes šeimą sukūrėme ne aštuoniolikmečiai. Buvome pakankamai subrendę, žinantys ko norime. Kad ir kaip viskas atrodytų rožėmis klota, gyvenimas yra nenuspėjamas. Mes pasižadėjome vienas kitam, kad kas be atsitiktų, trauksime vienas kitą už rankos ir kalbėsimės.
Nelaikome jausmų savyje, nevaidiname. Tas pasiaukojimas sprogsta pačiame netinkamiausiame momente. Nereikia antklodės traukti į savo pusę, reikia mokėti surasti kompromisus. Per dešimt metų niekada nebuvome rimtai susipykę.
Kai tuokėmės, Deivydas jau turėjo santuokos patirtį, aš irgi tekėjau jau būdama 34-erių. Žinojome, ko iš šios santuokos norime“, – svarsto K. Zvonkuvienė.
O ko Katažina palinkėtų sau ir Deivydui vestuvių metinių proga? Moteris sako, vertinanti tai, ką turi: „Stengiamės gyventi šia diena, ją branginti, ja džiaugtis. Mokomės šiek tiek pristabdyti ir gyventi santarvėje. Aš gal ir pagal savo emocinę būseną tai vertinu, bet kuo daugiau Dievas apdovanoja, tuo mažiau imi visa tai vertinti.
Mes nenorime nieko mažiau ir nieko daugiau. Norisi tiesiog mokėti tai išsaugoti. Norisi išlikti tokiais iki senatvės, matyti augančius vaikus ir kad jie matytų laimingus tėvus“, – šypsosi K. Zvonkuvienė.
