Dainininkės Gintarės Karaliūnaitės mama dalijosi, kad Kūčių laukimas jai prasideda iškart po Vėlinių.
„Per Vėlines susitinka artimieji iš mamos ir iš tėčio pusės ir tada jau pradedi planuoti, kas atvyks Kūčių ir Kalėdų šventėms. Ir apie dovanas pradedi galvot, nes per Vėlines pamatai, kas kaip gyvena, kam ko reikėtų“, – pasakojo Adelė.
A. Karaliūnaitė sakė, kad ji puošia dirbtinę eglutę ir tą daro iš anksto. Ji prisiminė, kad vaikystėje eglutę puošdavo su seserimi, o žaisliukai eglutei buvo išties ypatingi.
„Kai buvau vaikas, kartu su sese puošdavome eglutę tikromis žvakutėmis, prisegiodavome jas prie eglės šakelių ir iš vatos gamindavome žaisliukus – burbulus, kuriuos kabindavome. Turime išsaugoję ir labai senų žaisliukų, kuriuos mano tėčiui dar jo krikštatėvis parvežė iš Italijos“, – dalijosi pašnekovė.
Kūčių ir Kalėdų tradicijos
Moteris teigė, kad iki šiol jos artimųjų rate yra puoselėjamos kai kurios Kūčių tradicijos, siekiančios net jos prosenelės laikus.
„Kūčių tradicijos nesikeitė nuo senelių laikų. Turime išsaugotą mano promočiutės austą staltiesę, ji visuomet puošia Kūčių stalą. Po staltiese klojame šieną, ant stalo visada dedame plotkeles bei kryželį.
Kaip ir dauguma, laikomės 12 patiekalų tradicijos. Anksčiau stengdavomės ir duoną savo iškepti, kad būtų tikra, namuose kepta duona, bet dabar nevisada tam pavyksta rasti laiko“, – sakė A. Karaliūnaitė.
Anksčiau Adelės mama, kuri daug metų dirbo mokyklos valgyklos vedėja, ruošdavo patiekalus šventiniam stalui.
Dabar pašnekovė teigė, kad maisto gaminimo rūpesčius pasidalina su kitomis šeimos moterimis. Ji džiaugėsi, kad jos marti yra maisto tinklaraštininkė ir stipriai prisideda prie pasiruošimo.
„Ruošiant maistą stengiamės panaudoti savo užaugintus produktus: obuoliai, uogienės, daržovės. Būtinai ant stalo turi būti senovinės didelės pupos, kurias patiekiame virtas. Net nepamenu, kas iš šeimos narių jas labai mėgo, bet taip ir liko ta tradicija, kad jos visada turi būti ant stalo. Daugiau niekada jų ir nevalgome, tik per Kūčias“, – pasakojo Adelė.
Moteris sakė, kad susėdus prie Kūčių stalo būtinai prisimenami ir anapilin iškeliavę artimieji. Jei atsitinka taip, kad netektis būna aplankiusi neseniai, šeima peržiūri velionių artimųjų nuotraukas, jas pasideda šalia pagerbdami jų atminimą.
Pašnekovė pasakojo, kad pirmos Kalėdų dienos valgiai yra ruošiami iš anksto, nes laikomasi iš senų laikų atėjusios tradicijos, kad Kalėdų rytą negalima kurti ugnies, tad karšto maisto ryte nebūna.
Paprašyta atskleisti, kokius patiekalus šeima dažniausiai ragauja per Kalėdas, moteris pasakojo, kad netikras zuikis, kelmas iš šonkauliukų ir tamsus, šokoladinis meduolių tortas su putėsiais visada puikuojasi ant kalėdinio stalo.
Dovanos artimiesiems
A. Karaliūnaitė dalijosi, kad labiausiai iš vaikystės į atmintį įstrigusi kalėdinė dovana – siuntinys, gautas iš senelio.
Kadangi Adelės senelis buvo ištremtas iš pradžių į Vorkutą, paskui perkeltas į Gelendžiką – miestą prie Juodosios jūros – jo bendravimas su šeima vyko tik laiškais. Pasak moters, vieną kartą prieš Kalėdas jos šeima iš senelio gavo laišką, kuriame jis pranešė apie atkeliaujantį siuntinį su dovana.
„Kai atėjome atsiimti, pamatėme didelę dėžę, ją su rogutėmis parsigabenome iš pašto. Viduje buvo labai daug popieriaus, kuriame slėpėsi gal pusantro kilogramo mandarinų. Buvome jų dar niekad nevalgę. Mes tuos mandarinus dalinomės kaip didžiausią skanėstą“, – pasakojo Adelė.
Apie gautą siuntinį, pasak moters, sužinojo ir kaimynai, tad norėdamas paragauti dar neregėto vaisiaus kaimynų sūnus už vieną mandariną nukasė visą sniegą kieme.
Paklausus kada žymi žolininkė pradeda rūpintis dovanomis, Adelė sakė, kad perka dovanas iš anksto, nes norisi visiems parodyti dėmesį, tad dovanų susidaro visai nemažas kiekis.
„Aš net ir sąrašą pasidarau kam, ką pirkti. Kalėdinę dovaną perku tokią, kuri būtų naudojama“, – sakė pašnekovė.
Pasak moters, jau penkerius metus gyvuoja tradicija, kokią dovaną ji įteiks mylimiems anūkams.
„Aš visus metus renku monetas po 2 eurus, kai gaunu grąžą parduotuvėje ar prekiauju mugėse. Kalėdų dieną tą sukauptą banką mes su vaikais suskaičiuojame ir po lygiai padalinu savo keturiems anūkams. Jei neišeina po lygiai, tada likutis keliauja atgal į banką. Vaikai jau žino, kad bus toks prizas ir jie jau būna apgalvoję, ką nusipirks už tuos pinigėlius“, – dovanojimo tradiciją atskleidė A. Karaliūnaitė.
