Mantą Vygantą ir Jolantą Naruševičiūtę tikriausiai būtų galima pavadinti žinomiausiais lietuviais, kurie koncertuoja mūsų tautiečiams Londone. Vis dėlto abu jie neslepia, kad kelias į muziką buvo vingiuotas, o ypatingai tam koją pakišto emigracija. Ir nors dabar, dėl pasaulyje susiklosčiusios situacijos, koncertų pora rengti negali, abu jie prisiminė, nuo ko viskas prasidėjo.
Su naujienų portalu tv3.lt Mantas ir Jolanta ne tik pasidalijo prisiminimais, bet ir archyvinėmis nuotraukomis bei vaizdo įrašais, kurie iki šiol jiems kelia sentimentus.
Kokius sentimentus jums kelia šie prisiminimai, vaizdo įrašai iš senų laikų?
MANTAS: Prieš porą dienų kompiuteryje atradau aplanką, skietą laikmečiui, kai mokiausi Kaune, Juozo Gruodžio konservatorijoje. Buvau apie jį visiškai pamiršęs, tad vaizdo įrašai mane nustebino. Kaip dabar pamenu, trečias kursas, ankstyvas rytas, didžioji koncertų salė ir generalinė repeticija prieš ketvirčio perklausą. Prabėgo mintyse visi keturi studijų metai, laikas gyvenat bendrabutyje ir patirtis įgyta konservatorijoje. Jautrūs prisiminimai.
JOLANTA: Visada atmintyje išlikę žiūrovai. Visada akys ieškodavo tarp žiūrovų mano tėvelių, kurie stengdavosi pagal galimybes nepraleisti mano koncertų, kurie į koncertus lydėdavo. Taip pat mano dėdės, tetos – visi manimi didžiavosi. Kaip miela, kai praėjus keliems dešimtmečiams supranti, kad tai buvo pats nuostabiausias gyvenimo etapas.
Kada abu supratote, kad muzika – jūsų kelias?
MANTAS: Viskas prasidėjo man grįžus iš Airijos – trumpos emigracijos bei gyvenimo svečioje šalyje. Grįžau į mokyklą, kurioje viskas ir prasidėjo. Mokyklos choras, pirmoji vokalo mokytoja, kuri man ir atvėrė kelią į muzikinę pradžią… Pirmos autorinės dainos, koncertai, dainų konkursai, festivaliai – viskas augo ir ėjo teisingu keliu. Pasirodė ir mano pirmoji kompaktinė plokštelė. Taip tas kelias ir prasidėjo, kartu su mano paauglyste, o nuo 12 metų ėmiau važinėti iš Druskininkų į Kauną kiekvieną šeštadienį mokytis vokalo. Klasikinio vokalo pagrindai, pratimai ir užsiėmimai, noras dainuoti ir tobulėti padarė taip, kad įstojau į konservatoriją ir apsigyvenau Kaune keturiems metams naujai gyvenimo pradžiai.
JOLANTA: Su muzika savo gyvenimą sieju nuo pat vaikystės. Kiek tik atsimenu, tiek dainuodavau. Nuo pirmos klasės pradėjau lankyti muzikos mokyklą, fortepijono klasę, vėliau sekė akordeonas ir kanklės. Bet muzikos instrumentai man nelabai lipo – aš visada norėjau dainuoti. Nuo 8 metų pradėjau lankyti vaikų folklorinį ansamblį, kuris buvo tuo metu vienintelis Lietuvoje.
Visada buvau rami, kukli, daugiau klausiau ir buvau stropi ansamblio dalyvė, kol vieną dieną mano stropumas davė rezultatų. Pamenu, repeticijos metu, ansamblio vadovas atnešė sudėtingą solinę liaudies dainą, kuriai reikėjo atlikėjos. Beveik visi pabandė ją sudainuoti, bet nė vienas atlikimas vadovui nepatiko, kol galiausiai pažvelgė į mane, kaip visada kažkur kamputyje sėdinčią, ir paprašė padainuoti… Gal man pasisekė todėl, kad kol kiti bandė, aš tą dainą išmokau mintinai.
Kaip dabar pamenu spengiančią tylą – išsigandau. O pasirodo, kad tai buvo tai, ko niekas nesitikėjo. Taip ir prasidėjo mano solistės karjera ansamblyje. Tik gaila, kad nebuvo tuo metu filmuojančių telefonų, todėl neliko vaizdo archyvų. Dar dabar turiu visą savo istorinį albumą, kuriame nuotraukos, diplomai, padėkos raštai, straipsniai. Vartant užplūsta sentimentai... Bet tai – mano gyvenimo istorija. O dar tais gūdžiais 80-taisiais metais, buvo pavogtos visos vaizdo kasetės su įrašais. Vagims reikėjo brangių video kasečių, bet neįsivaizdavo, kad jose įrašai buvo neįkainojami.
Ar kelias į atlikėjų karjerą buvo lengvas? O gal – labai vingiuotas?
MANTAS: Nieko nėra lengvo ir paprasto. Naivūs tie, kurie taip mano. Visko yra buvę, ir, manau, dar daug laukia. Išskirsiu tik vieną pagrindinį įvykį, kai muzika buvo nustumta į šoną beveik 6 metams. Praeities klaidos, mano padaryta eismo avarija, už kurią turėjau kompensuoti nemažą sumą pinigų ir persikėlimas gyventi į Londoną viską sustabdė. Reikėjo atidirbti, išpirkti klaidas. Tuo metu man padėjo ir mano močiutė, laiduodama dalį pinigų, kad viskas greičiau grįžtų į vietas – už tai jai esu be galo dėkingas. Praėjus porai metu, viskas išsisprendė, bet gyventi taip ir pasilikau Londone. Lenkiu galvą likimui, kad čia man grįžo galimybė daryti tai, ko visada be galo troškau – būti scenoje ir dainuoti.
JOLANTA: Savo koncertine karjera labai didžiuojuosi. Teko dainuoti visose didžiosiose Lietuvos scenose, netgi Operos ir baleto teatre. O didžiausia įspūdį paliko Maskvos Kremliaus rūmų salė. Na, žinoma, arenų tuo metu nebuvo, o pagrindinė mūsų koncertų ir repeticijų salė buvo „Girstučio“ rūmai. Ten pamenu kiekvieną kampą. Pamenu, net kuri lenta scenoje girgždėjo, kokios spalvos šviestuvai scenoje buvo, per kiek sekundžių gali pereiti iš vienos scenos pusės į kitą.
Koncertai visoje Lietuvoje, kitose šalyse, konkursai, festivaliai, vakaronės! 1988 metais, atstovavome Lietuvai Maskvoje, pasauliniame folkloro festivalyje. Ir tais metais, pirmą kartą, pražygiavom su mūsų trispalve, giedodami Tautišką giesmę, per Raudonąją aikštę. Kaip aš tuo didžiavausi!
Ar mokytis muzikos buvo sunku? Gal būdavo ir tokių akimirkų, kai norėdavosi viską mesti?
MANTAS: Tai buvo smagiausi mano studijų metai! Tikrai, buvo nuostabus laikas – laisvė, naujas miestas, nauji draugai, nauja patirtis. Nebuvau pavyzdingai geras moksluose, bet buvau nuolat apsuptas muzikos. Tikriausiai dainavimo paskaitos buvo vienintelės, kurių nepraleisdavau. Kaip ir daugelis, mėgdavau praleisti kitas paskaitas ir saldžiai pamiegoti, bet tai prie gero nevedė. Teko susigriebti, ir už viską visada atsiskaityti. Bet niekada nebuvo aplankęs jausmas viską mesti – tiesiog buvau savo rogėse.
O mano specialybės dėstytoja tuo metu buvo ne tik mano vokalo mokytoja, bet, kartu, ir mano psichologė. Tikiu, kad tai man suteikė daug pasitikėjimo, jėgų ir užsispyrimo daug ko išmokti bei sėkmingai pabaigti mokslus.
JOLANTA: Mokslus pradėjau Klaipėdos konservatorijos Kaune filiale. Tai buvo naujas eksperimentinis kursas, apimantis daug sričių. Mūsų kurse buvo tik 4 studentės. Tai buvo iššūkis, nes dėstytojų buvo daugiau, nei studenčių. Nieko nenumuilinsi... Buvo sunku. Buvo dienų, kai grįžti namo ir krenti į lovą su ašaromis ir isterijomis – viskas, nebegaliu, mesiu, bet išaušta rytas, ir vėl pirmyn... Deja, po dviejų metų skyrių uždarė, todėl perėjau į Klaipėdos universitetą, kur baigiau kultūros darbo organizatoriaus specialybę. Po studijų grįžau dirbti į muzikos mokyklą. Ten iš pradžių dirbau vokalo mokytoja o vėliau tapau mokyklos vadove. Deja, emigracija padarė savo. Išvažiavau vasarą į Angliją užsidirbti, o dabar ta „vasara“ taip ir tęsiasi jau 22 metus...
Ar kada nors esate specialiai padarę ilgą pertrauką nuo muzikos?
JOLANTA: Atvykus uždarbiauti į Angliją, apie muziką teko pamiršti, nes čia reikėjo įsitvirtinti. 2004 metais, vienos lietuviškos vakaronės metu, pamačiau gana neblogai grojantį vyriškį. Priėjau, šnektelėjome ir nutarėme pabandyti pamuzikuoti. Tada dar nežinojau, kad sutikau puikų žmogų, kai kurių mano atliekamų dainų autorių, Piotrą Derevianko. Taip atsirado mūsų grupė „Retroplus“. Kadangi tuo metu buvome vieninteliai muzikantai Anglijoje iš Lietuvos, tai pradėjom organizuoti vakarones mūsų tautiečiams. Bet čia reikėjo pop muzikos – taip pasikeitė mano dainų stilius.
O prieš daugiau nei 5 metus, sutikau Mantą – tą pilną energijos ir noro dainuoti vaikinuką, kuris po ilgos pertraukos paėmęs mikrofoną į rankas, vos jį išlaikė. Bet išgirdus pirmus jo atliekamos dainos garsus, supratau, kad jis turi dainuoti! Taip jam ir pasakiau. Kokios buvo jo akys! Niekada nepamiršiu.
Ar jus, kaip atlikėjus, grynai iš muzikinės pusės, yra bandę kas sukritikuoti? Kaip tokią kritiką priimdavote?
MANTAS: Kritika tvyro ore visada. Ir labai gerai, kad ji yra! Per didelis pasitikėjimas savimi ir nereagavimas į aplinką kištų koją sėkmingai kopti lėtais žingsniais pirmyn. Nesame tobuli, klaidas darome, bet iš to ir pasimokome.
Priimti kritiką man anksčiau būdavo sunku – gal dėl mano karšto charakterio, temperamento. Gimę po Liūto ženklu žmonės arba su jais gyvenantys, mane supras – mes kartais per daug save vertiname, nematydami savęs iš šalies, ir nepriimdami patarimų ar kritikos. Dabar, su metais, išmokau į viską žiūrėti paprasčiau, priimti tinkamą, argumentuotą kritiką, ir pamatyti, jog esu neteisus ir galiu tai ištaisyti.
JOLANTA: Tos kritikos, pašaipų, pavydo pilna visur. Aš asmeniškai nekreipiu dėmesio. Kritika yra gerai, bet tik iš kompetentingų žmonių. O kai kritikuoja tie, kurie turi pinigų tik nusipirkti aparatūrai, bet nežino, kas yra smuiko raktas, tai nė neverta gilintis. Konkurencija, apkalbos, netgi šaipymasis tiesioginio eterio metu – teko patirti ir tai. Bet visada palinkiu sėkmės. Tegu. Man svarbiausias vertintojas yra žiūrovas.
Man scena, kokia ji bebūtų, yra šventa vieta. Žiūrovas, nors ir vienas salėje, yra žmogus, atėjęs tavęs klausyti, ir tu privalai atiduoti visą pagarbą jam. Man nėra baisiau, kai scenoje atlikėjas pamiršta, kur atėjo. Kai žiūrovai yra tik sėdintys banknotai, o apie pagarbą net nėra minčių. Daug norėčiau pasakyti, bet, kaip sakoma, geriau nepraleisiu progos patylėti.
