Kartu linksmai prisimena muzikinio kelio pasirinkimą, ankstyvą tėvystę, „chicken factory“ patirtį ir verslą Dubajuje, rašoma pranešime spaudai.
Žvagulis ruošiasi 60-mečio koncertams arenose
Žilvinai, liepą švęsi 60-metį. Kiek iš jų gyveni Vilniuje?
Nuo 16-os metų. Gana anksti ištrūkau iš tėvų namų ir įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Nors Klaipėdoje muzikos mokyklą jau beveik buvau metęs, bet kai tik sužinojau, kad Vilniaus konservatorijoje atsidaro džiazo ir estrados skyrius, iškart pasakiau – aš noriu ten stoti ir išvažiavau.
Kaip reagavo tėvai?
Nežinau, kaip jiems, bet man labai gerai buvo. (Juokiasi.) Aš kaifavau, nustojau sirgti, baigėsi stresas. Tėvai mane auklėjo gana griežtai, stipriai suėmę laikė, bet tokio nelaikysi – tai nežinia, kas būtų. O Vilniuje – nei tėvų, nei dėdžių, tetų, turėjau savarankiškai gyventi. Įsikūriau Subačiaus gatvėje, šalia konservatorijos ir mokiausi pažinti miestą atkarpomis – nueidavau nuo namų iki Rotušės, grįždavau. Šitą kelią išmokęs, eidavau ilgesnę atkarpą, bandydamas nepasiklysti. Bet ir šiandien pasiklysčiau, jei nebūtų navigacijos programėlių. Jei automobilyje kalbu telefonu, išvis pamirštu, kur važiavau. (Juokiasi.)
Kas konservatorijoje buvo tavo mokytojai?
Labiausiai norėjau papulti pas Viačeslavą Ganeliną, kuris mokė pianino meistrystės. Pasielgiau suktai: stodamas pasirinkau bosinę gitarą, nors jos rankose nebuvau laikęs. O pianinu gerai mokėjau groti, bet neišsidaviau, nes tokiu atveju būčiau patekęs į klepo skyrių, o ten būtų reikėję studijuoti visą klasikinę programą, kurios nekenčiau, dėl to ir muzikos mokyklą mečiau. Bet jeigu stoji mokytis groti bosine gitara, tai pianinas – privalomas, bet programa kita. Taigi, aš, kvailys, apsimečiau, kad pianino nepažįstu, mane mokė pradmenų iš pirmos klasės natų, man nereikėdavo ruoštis. Kai po dviejų metų mano mokytoja Čejevskaja pamatė, kaip aš grojau pas Ganeliną ataskaitoje, sakė: „Tai tu visą tą laiką mane durninai?“. Toks jau tada buvau – sukausi. (Juokiasi.)
Konservatorijos nebaigei?
Ne, nes pradėjau vesti diskotekas, pasikviečiau šokėjas, viena iš jų buvo Regvita (buvusi Ž. Žvagulio žmona, dviejų sūnų motina – aut. past.). Ištiko tas etapas, kai „nenoriu mokytis, noriu ženytis“. Buvau 20-ies metų trečiakursis, kai gimė Ąžuolas. Tuomet išėjau akademinių atostogų. Pirmą mėnesį uošvienė įtaisė į darbą Vilniaus paukštyne, Rudaminoje. Dėžutes kaldavau, visi pirštai mėlyni buvo. Tikra „chicken factory“ patirtis. (Juokiasi.) Mečiau šį užsiėmimą. Tuomet per pažįstamus mane įdarbino VRM rūmų scenos darbininku. Štai ten jau galėjau iš arti pamatyti visus didžiuosius artistus, a.a. Vytautą Kernagį. Aš jam ruošdavau sceną, aparatūrą pakeldavau – nuleisdavau.
Koks tai buvo jausmas – „aš ruošiu sceną Kernagiui“?
Žiauriai fainas. Man labai patiko. Kai vėliau rūmuose mane paskyrė garso operatoriumi, veikla tapo dar įdomesne. Kai vyko pirmoji „Lituanika“, Mindaugas Černiauskas man patikėjo visus garso įrašus, sėdėjau, įrašinėjau. Tai buvo labai gražus gyvenimas. Ir tame gyvenime jau buvo antrasis sūnus, Rytis. Reikėjo dirbti, nebebuvo kada mokytis, kai du maži vaikai. Atsirado Arvydas Skirutis, grupė „Tu ir aš“, po truputį gimė dainos, tokios, kaip „Liūte, neliūdėk“. Anksčiau koncertuodavome studentų šventėse, vietoj algų gaudavome alaus, po to viskas įsivažiavo, mane pamatė Lietuvos televizija, sudalyvavau „Estrados orbitoje“ ir prasidėjo mano veikla. Buvau hiperaktyvus, viską dariau: ir grupėje grojau, ir diskotekas vedžiau. Šiauliuose vykdavo diskžokėjų festivaliai, į kuriuos suvažiuodavo visa Lietuva. Aš vienais metais tapau laureatu. Tada mane pastebėjo tuo metu prestižinis „Lietuvos“ viešbutis.
Buvai atsakingas už viešbučio varjete programą?
Iš pradžių mane pakvietė į varjete dainuoti, į anksčiau ten dirbusio Stasio Povilaičio vietą. Bet kadangi nerami dūšia buvau, pamačiau, kad viešbučio 22 aukšte diskoteką veda dar iš juostinių magnetofonų. Nuėjau pas generalinį direktorių, tiesiai šviesiai pasakiau: aš galiu normalią programą padaryti. Jis žiūri – toks snarglys stovi, dvidešimt kelerių, 70 kilogramų vien nosis. Sako, – gerai, pabandyk. Pabandžiau, ir pavyko. O į tą 22 aukštą visus užsieniečius vesdavo, visokių jų buvo. Kartą sako man: „Šeichas sėdi“... Po divejų mėnesių pasirašėme sutartį ir 1992-aisiais išvykome dirbti į Dubajų.
Esi ten nuskraidinęs būrį atlikėjų?
Išvažiavome dirbti penkiese, greitai pajutau, kad ten galime daryti verslą, atsidariau įmonę ir pradėjau kurti darbo vietas Dubajuje. Janina Miščiukaitė, Rosita Čivilytė, Česlovas Gabalis, Violeta Riaubiškytė, Džeirana... Daug muzikantų važiavo. Ne tik šou pragramose reikėjo žmonių – kiti vykdavo viešbučių registratūrose dirbti. Arabai norėjo, kad Dubajuje dirbtų europiečiai. Vienu laikotarpiu buvome įdarbinę apie 200 žmonių.
Ten dainavo ir Irena Starošaitė...
Taip. Dubajuje atidariau 40-ies vietų restoraną „Klumpė“. Ten grodavo grupė „Studija“, ir Irena dainavo. Kiekvieną vakarą restoranas būdavo perpildytas – ir arabai, ir europiečiai rinkdavosi. Buvome žiauriai populiarūs, o valgiaraštyje populiariausios būdavo „šlapios salotos“ – taip jie vadino šaltibarščius. (Juokiasi.) Bet paskui aš ten prisidirbau, ir restoraną uždarė.
Mes ir mėsą kepdavome, o kiaulienos jie nevalgo. Kas man šovė į galvą, nežinau – pacukas, jaunas, nieko nesupratau. Mums mėsą skraidindavo iš Lietuvos mėsos kombinatų, ir aš pradėjau kiaulieną su jautiena maišyti. Maisto inspekcija atėjo patikrinti, uždarė restoraną.
Dabar populiaru į Dubajų skristi atostogų. Netraukia?
Labai įdomu būtų. Buvau gavęs pasiūlymą koncertuoti vieno verslininko gimtadienyje Dubajuje, drauge su Irena. Ji išskrido, o aš išvakarėse susirgau balso stygų uždegimu. Starošaitė sako, kad Dubajaus visiškai nepažinčiau – jis labai stipriai pasikeitęs.
Tave pažįstantys kolegos pasakys, kad visada turėdavai didelį šunį ir didelį automobilį. Ten būdavo ir stalas, ir dujinė vyryklė...
Tai buvo anksčiau, dabar vairuoju kiek kitokį automobilį, nors irgi didelį. Prieš porą metų kieme stovėjo dvi lengvosios mašinos. Irena džiaugėsi, – galų gale kaip žmonės gyvename. O tada vėl miniveną įsigyjau. Sako, kam tau to reikia? Nežinojo, kad aš jau planavau savo gimtadienio proga šunį įsigyti. Su mūsų pirmuoju numylėtiniu, Berno zenenhundu, jau buvome atsisveikinę, tada įsigyjau labradoodle veislės šunį – 40 kg garbanius dabar gyvena su mumis.
Bet erdvus automobilis – ne tik dėl šuns. Mes nuolatos gyvenome automobilyje. Kai vykdavome į vasaros turus, dažnai koncertuodavome miesteliuose, jų stadionuose, parkuose. Užknisdavo palapinėse sėdėti. O automobilyje galėjai ir stogą išsikelti, ir persirengti, arbatos pasišildyti, valgį pasigaminti ar numigti.
Dabar, nuvykęs į Nidos festivalį, gali numigti nuosavoje jachtoje...
Motoriniame laivelyje. Miegamųjų vietų užtenka vienai šeimai. Tą laivelį padovanojau Starošaitei, mūsų vestuvių 25-erių metų proga. Atsidėkojau už tai, kad ji tiek laiko mane kenčia.
O iš tiesų – sunku tave pakęsti namuose?
Aš nežinau, bet man atrodo, kad lengva, nes pažiūrėkite į Ireną – ji kaifuoja, žydi, net neabejoju. Bet toliau reikia jos klausti, kaip iš tiesų yra. (Juokiasi.)
Dėkojai Irenai ir atsiimdamas M.A.M.A. apdovanojimą už nuopelnus lietuviškai muzikai. Kaip manai, kodėl tu jį gavai?
Niekada net nebuvau pagalvojęs, kad taip gali nutikti. Juo labiau, kad tebesijaučiu kaip tas bičas, kuris dar turi, ką veikti scenoje ir kūryboje. Kai asociacijos M.A.M.A. pirmininkas Martynas Tyla atvirai pasakė, kad ketina jį skirti man, buvau nustebęs, bet kartu labai pamalonintas ir dėkingas. Nors nuoširdžiai pasakysiu – nežinau, už ką man tokia garbė.
Gal įtakos tokiam sprendimui turėjo tavo su bendražygiais įkurtas legendinis „Muzikinis Angaras“ – sostinės klubas, kuriame formavosi muzikantų šeima. Gal ir paties įkurta leidybinė kompanija, kuriamos darbo vietos, o gal ir artėjantis jubiliejus – 60 metų?
Duok Dieve. Man žiauriai malonu. Kolkas statulėlė stovi mūsų namų svetainėje, bet vėliau keliaus į Dūkštas, ten yra mano muzikos namai „Zuzi House“, juose – ir visi per gyvenimą sukaupti trofėjai.
Kaip šovė į galvą įsigyti nekilnojamojo turto Dūkštose?
Mano sūnus Ąžuolas su žmona Ineta ten pasistatė namą, apsigyveno, o šalia buvo kita vieta, veikiausiai skirta šventėms švęsti. Stovėjo toks „laužas“. Jie planavo jame pirtį įsirengti, bet vėliau pasiūlė man. Įsigyjau ir labai džiaugiuosi. Specialiai netgi padarėme raudonų plytų takelį, kad mano anūkai – Barbora, Bernardas galėtų pas mane ateiti. Dažnai juos matau. Tame name vyksta ir mūsų šeimos šventės, o ir šakotynas – netoliese.
Iš šalies atrodo, kad esi žmogus-šventė. Ar iš to gimė ir šakočių verslas?
Jau kurį laiką draugas kalbino kartu kurti šakočių verslą, jis juos Airijoje kepė, bet planavo grįžti į Lietuvą. Pradėjome su juo, bet nelabai mums pavyko. Paskui pamaniau, kad tai galėtų būti šeimos verslas. Pirmą kartą sutikau pavardę paversti prekės ženklu, nes anksčiau bijojau. Mūsų visa šeima už šį verslą yra atsakinga. Jeigu elektros kainos nekils, tai iš jo bus galima išgyventi.
Pats esi verslus žmogus? Ar tau viskas – lyg nuotykis?
Aš esu verslus, nebijau „eiti į mišką“, man dzin, pavyks ar nepavyks, gal dėl to ir nukenčiu, kad ne viską pasiskaičiuoju, einu iš emocijos, o ne iš paskaičiavimo. Bet džiaugiuosi, kad verslūs visi trys mano vaikai. Jie jau atsistoję ant kojų. Pats galvoju dar kokį nors vieną nesudėtingą versliuką susigalvoti, nes vis vien mūsų su Irena svajonė žiemą šiltai gyventi, ramiai žaisti padelį Ispanijoje – Malagoje ar Alikantėje, kurią esame įsimylėję, o vasarai grįžti į Lietuvą.
Lietuva tave myli, Žemaitija – taip pat. Žilvinas Žvagulis Žemaitis – trys Ž, po kuriomis gimė ir tavo amžinasis hitas „Kas per velns ta meilė yr?“. Dabar tarmės vėl tampa madingos, suteikiančios scenos žmonėms išskirtinumo. Bet pačiam ar nebuvo momentų, kai kaip tik norėjai nuo to bėgti?
Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti, kiti sakydavo – kaimietis. Be to, pirmame kurse, kol ne visi pažįstami buvome, apie Bokšto gatvę geriau buvo nekalbėti, nes Vilniuje tuo adresu veikė liūdnai pagarsėjęs venerinių ligų dispanseris. O aš Klaipėdoje Bokštų gatvėje gyvenęs. Todėl kai sakydavau adresą, nugirdusieji dar prie „žemaičio“ prikabindavo „venerinis“, nesvarbu, kad net ne tame mieste.
Bet savyje esančio žemaičio aš niekada nesigėdindavau, naglai ėjau. Gimiau, užaugau Klaipėdoje, o ten niekas perdaug nežemaičiuoja, nors ir yra daug žemaičių. Mano tėvas – iš Skuodo, mama iš Salantų, jie – žemaičiai. Mama ypač žemaičiuodavo. O vasaras aš dažniausiai leisdavau pas močiutę, ten TIK žemaitiškai. Labai močiutę mylėjau, dėl to žemaičiuodavau visąlaik.
Pats štai jau 44 metus Vilniuje gyvenu, bet niekada nesu pasivadinęs vilniečiu, vis tiek aš – klaipėdietis. Vis dar jaučiuosi trumpam čia atvažiavęs.
Prie jūros taip pat vasarą neini, kaip tikri klaipėdiečiai?
Ne, nes kai basomis kojomis minu, man atrodo, kad pilna burna smėlio. (Juokiasi.) Irena mėgsta jūrą, o man patinka marios, ežeras, baseinas. Klaipėdiečiai labai retai eina į pajūrį. Aš stebiuosi Violeta ir Viliumi Tarasovais, kad jie tokie „jūriniai“.
Ar Klaipėdoje tebeturi vaikystės draugų?
Labai daug, bendraujame nuo tų laikų, susirašome, pasiskambiname.
Jeigu 60-metį švęstum ne koncertuodamas, o tiesiog rengtum puotą draugams ir artimiesiems, turbūt į Dūkštų namelį visi netilptų?
Netilptų, bet jau žinau, kur švęsiu. Aš kiekvieną gimtadienį, būtent liepos 24-ąją, dirbu. Tiesiog privalau dirbti, nes taip noriu. Todėl jau užsisakiau Drevernos uostą, visą aikštę ir ten švęsiu, darydamas koncertą.
Tavo draugų rate pastaruoju metu ne vienas atšventė 60-metį: ir Arvydas Sabonis, ir Šarūnas Marčiulionis... Kaip šis skaičius atrodo paties akimis? Gal šiais laikais 60 yra naujasis 40?
Aš nesuvokiu šio skaičiaus. Kai man buvo 25-eri ar 30, galvodavau, kad penkiasdešimtmečiai – jau beveik vaikštantys mirtininkai. Man tai atrodė baisi senatvė. Kai tėvui sukako 60, irgi buvo sunku suvokti, kad jam jau arti pensija, nesąmonė! Dėl savo paties amžiaus ėmiau nerimauti 33-ejų: pradėjau bijoti to laiko, ir dar vis bijau. Sulaukti 50-ies man jau buvo nebemalonu, o apie 60 net nenoriu galvoti. Jeigu pabūni visiškai vienas ir blaivas, blemba, pasidaro nelinksma. (Juokiasi.)
Ar ką nors darai, kad sveikata kuo ilgiau nepavestų? Sporto klubai, ledo vonios..?
Namuose viską įsirengiau praėjusią vasarą. Na, vieną savaitę išbandžiau bėgimą, štanginę, prasitampiau. O paskui pasakiau: atsivesiu trenerį, kad programą sudėliotų. Tai jau antri metai... Bet jau rytoj pasikviesiu. (Juokiasi.)
Galbūt kompensuoji savo aktyvumu scenoje? Po koncerto lieki šlaputėlis, visą save atidavęs.
Taip, per koncertus gerai „išsitaškau“. Taip pat su Irena padelį žaidžiame. Šiuo metu – pertrauka, nes Irena koją susilaužė.
Irena bus su tavimi areniniuose koncertuose, dalyvaus programoje „Žilvinas Žvagulis 60“?
Pasikviečiau padainuoti kaip viešnią. Klausė, ar mokėsiu algą, sakiau, kad niekas neima, kaip svečiai. (Juokiasi.) Svečių tikrai bus, ruošiu įvairių siurprizų. Pats pasirodysiu su grupe, būsime scenoje šešiese. Noriu, kad būtų linksma, kad grotų gyva muzika, kartu šėltų draugai, kolegos, kurie atvažiuos padainuoti. Garso bus tikrai daug. (Juokiasi.)
Kaip tik dėl su garsu susijusios frazės laimėjai ne vieną antraštę po pasirodymo M.A.M.A. renginyje. Prisipažinai, kad taip buvote suplanavę. Pats esi iš tos kartos, kuriai viešai keiktis buvo tabu. Kaip dabar?
Dabar gali „Youtube“ kalbėti, ką tik nori. Tai nėra pats geriausias dalykas. Aš galvojau, kad jaunoji karta jau net nevartos tokių žodžių, kaip „davaj“, bet jų leksikone yra visi tie patys keiksmažodžiai.
O tai, kad griežtai reikalauju garso – nieko naujo. Man jis labai svarbus, visada kreipiau ir kreipsiu dėmesį į garso kokybę. Yra tam tikra garsistų lyga, ir aš dirbu tik su tam tikrais žmonėmis. Kiekvieną kartą, kai vadyba organizuoja koncertą, klausiu – kas garsins? Man dzin, kokius kitus atlikėjus jie jau yra garsinę – aš žinau, kaip man turi būti. Nesutinku, kad garsintų didžėjus. Tai turi būti tikras garso operatorius, jau daugybę metų dirbu su tuo pačiu garsistu, kuriuo galiu pasitikėti.
Kokius reikalavimus kėlei koncertiniam turui?
Man muzikoje turi idealiai skambėti viskas, dėl to esu dirbęs ir su vienais, ir kitais muzikantais. Arenose gros ta pati „chebra“, su kuria pasirodėme ir M.A.M.A. apdovanojimuose. Esu jais labai patenkintas, ir dabar jau laukiu mūsų programos repeticijų, šį kartą esu ramus.
Prieš metus pradėjau galvoti, ką ir kaip darysiu, kaip visa tai turėtų atrodyti. Esu diskotekų laikų, ir muzika mano tokia, kad visas koncertas, išskyrus porą lėtesnių gabalų, bus didelis, linksmas vakarėlis. Dėl jo prisipirkau didžiulių, metrinių disko gaublių – raudonų, mėlynų, geltonų – koks esu gyvenime, tokia bus ir mano arenų nuotaika.
Ko gero, nelengva sudaryti programą, kai yra tiek dainų...
Tikrai! Žinoma, kad visų dainų nesudainuosi, bet daug kalbėjausi su muzikantų grupe – jie iš šalies man geriau patarė, kaip sudėlioti programą. Jie visiškai pakeitė ir dainą „Alaus danguje nėra“ – jos jau kurį laiką nemėgau, bet dabar bus linksma išgirsti. „Faina faina“ tapo dar linksmesne, kai perdainavome ją su „dukra“ – Nijole Pareigyte.
Nijolė tave vadina tečiu, o kaip į patį kreipiasi tavo sūnūs?
„Tėveli“. Man faina. Mes iki šių dienų kai susitinkame, visą laiką – bučkis.
Kaip manai, jie didžiuojasi tavimi?
Nežinau, ar jie – manimi, bet aš jais labai didžiuojuosi. Ir jaučiu, kas pasikeitė pastaraisiais metais – aš nebenoriu „tūsų“, aš niekur nebevaikštau, stengiuosi šeimos balius daryti, nes man labai gera su šeima.
Galbūt savo jau „atsitūsinai“?
Oi, patikėkite manimi... Dabar Starošaitė irgi turbūt labai didžiuojasi manim. (Juokiasi.) Bet gimtadienį su arenomis atšvęsiu kaip dvidešimties!
Žilvino Žvagulio jubiliejiniai koncertai vyks kovo 2 d. „Compensa“ koncertų salėje Vilniuje, kovo 7 d. – Kauno „Žalgirio“ arenoje, kovo 23 d. – Klaipėdos „Švyturio“ arenoje. Bilietus platina bilietai.lt
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
