Vyras atvirame interviu atskleidė savo nuomonę apie atlikėją. Laidos vedėjui Markui Fridmanui paklausus, ką vyras mano apie visai neseniai paskelbtus pirmuosius Alos Pugačiovos pareiškimus apie karą, vyras tik tarstelėjo, kad šios moters sistemai nepavyko užgniaužti.
„Niekaip neįsivaizduoju smūgį gavusios A. Pugačiovos, užtat sudavusią smūgį Vladimirui Putinui ją įsivaizduoju kuo puikiausiai. Jei ji išvyks, tai kokia prasmė tylėti? Kol vaikai lanko mokyklą Rusijoje, yra vienaip, o jau išvykus, ko bijoti? Antra, reikia turėti omenyje Alos Borisovnos kalibrą. O jis gigantiškas. Ją savo tapatybės dalimi laiko visi 40 su virš metų turintys Rusijoje (ir ne tik joje) gyvenantys žmonės.
A. Pugačiova įkūnija visą tai, ką tie žmonės investavo į savo jaunystę. Viską, kas geriausia. Juk su jos muzika tuokėsi, skyrėsi, vaikus gimdė ir t. t. Į jos koncertus buvo neįmanoma gauti bilietų. Negana to, A. Pugačiova sugebėjo padaryti keletą suvis neįsivaizduojamų dalykų. Visų pirma, ji sugebėjo būti mylima ir tautos, ir sistemos, kuri tą tautą engė. Pavyzdžiui, sovietmečiu jai buvo leidžiama elgtis kaip asmenybei iš didžiosios raidės, nors šiaip jau toks dalykas buvo neįmanomas.
Taigi, sistema tarsi turėjo ją užgniaužti, bet neužgniaužė. Tą moterį, kuri dainuodavo, kurios balsas girdimas filmuose. Ji buvo primadona, nors partijos veikloje nedalyvavo ir partinių dainų nedainavo, užtat rengė koncertus užsienyje. Be to, ji leido sau juokauti, laidyti sovietmečiu netgi labai pavojingus juokelius. Ji leido sau būti įžūlia gerąja šio žodžio prasme, demonstruoti entuziazmą. Visi už viską jai atleisdavo, o juokelius perpasakodavo iš lūpų į lūpas.
Pilkas sovietmečiu tvyrojusios pilkos realybės prislėgtas žmogus į ją žiūrėjo kaip į dievybę, bet ne todėl, kad ji galėjo važinėti juodomis volgomis ir švaistytis rubliais, o todėl, kad galėjo sau leisti elgtis taip, kaip niekam nebuvo leidžiama. Jinai įgijo archetipo statusą – ji buvo daugiau nei konkreti moteris su konkrečiu pasu, ji tapo archetipine figūra visos Rusijos ir Sovietų Sąjungos erdvės akyse“, – pasakojo Oleksijus Arestovyčius.
Jis tikina, kad pagrindiniu briliantu tarp visų brangenybių buvo A. Pugačiova, kuris netgi scenoje įkūnydavo svajingus vaidmenis, kurie suteikdavo žmonėms ryžto.
„Kalbėti reikia ne apie realią SSRS, o tokią, su kuria siejasi žmonių jaunystė ir kuri suprantama kaip ideali projekcija geriausių dvasinių išgyvenimų, taip pat, žinoma, ir bėdų bei tragedijų, apie kurias dainavo A. Pugačiova.
Dainininkė netgi turėjo galimybę kalbėti žmonių vardu, o tokių atveų pasitaiko ypač retai. Aš pats žinau tik du tokius atvejus. Tai V. Vysockis ir A. Pugačiova. Žmonės jų ir klausė, ir leido savo vardu kalbėti. Taigi, A. Pugačiova reiškė didžiulės masės žmonių neviltį. Neskaitant Maskvos, Sankt Peterburgo, Kyjivo ir kitų respublikų sostinių, žmonės šalyje gyvena labai prastai. Dainuodama kad ir apie senovinius laikrodžius, auksinę karuselę, ledkalnį A. Pugačiova pakylėdavo ypač moteris, rodydavo, kokia aukšta gali būti jausmų kultūra. Taip, pratusieji prie „La Scala“ gal ir pasišaipytų iš tokios kultūros, bet milžiniškas skaičius žmonų A. Pugačiovą laiko dargi ir ištisos kartos mokytoja.
Į A. Pugačiovos asmenį žmonės sudėjo tiek, kad ji tapo tvirčiausia jų pasaulėjautos sąsaga. Dabar gi toji sąsaga ėmė maištauti prieš vyruką, kuriam tie žmonės pavedė atkurti Sovietų Sąjungą. Kaip gyvenimo matricą – nebūtinai su buvusiomis sienomis. Taigi, dabar esminė tos matricos sąsaga pareiškė, kad ji prieš, kad viskas, ką tasai vyrukas daro, yra visiškas mėšlas. Vadinasi, tenka susidurti su menamos SSRS maištu prieš putiniškąją Rusijos Federaciją. Suduoti didesnio smūgio šitam režimui buvo tiesiog neįmanoma. Didesniu smūgių galėtų būti nebent stačiatikių cerkvė maištas prieš V. Putiną.
Nesvarbu net, kas nutiks toliau, V. Putino autoritetą A. Pugačiova jau pakirto. Ji atėmė iš jo legitimumą, visų tų keturiasdešimtmečių ir vyresnių palaiminimą, tų, kurie norėtų, kad būtų atkurta SSRS, kaip kultūrinė matrica. Putinas dabar turėtų išgyventi Frankenšteino siaubą, įvykstantį tada, kai tavo sukurta pabaisa sukyla prieš tave. Įvyko kolosalus dalykas. Dabar ji gali tapti konformiste, kuo aš netikiu, susitarti, kuo irgi netikiu, dar ką nors panašaus padaryti, bet to į „Instagram“ įkelto laiško jau niekas niekada nepanaikins ir neatšauks. Žmonės jau ėmė šnabždėtis laiptinėse, svarstyti, kad jei jau jinai pasisakė, vaidinasi, viskas aišku.
Tai mes esame labai protingi ir rafinuoti, o liaudis – ne, ji tebėra ten ir ten dar eina senoviniai laikrodžiai – SSRS sėkmingai išgyveno iki pat vasario 24-osios. Dabar pasakysiu išskirtinai nepopuliarią mintį, bet iš tikrųjų viskas, kas tarp mūsų vyksta, yra ginčas komunaliniame ūkyje. Mes, aišku, labai skirtingos tautos, bet skiriamės pagal vertybių sistemą, lygiai kaip gali skirtis viename komunaliniame bute ir net šeimoje gyvenantys žmonės. Reikalas tas, kad mes visi išėjome iš tos pačios matricos. Tai mūsų komunalinis ūkis. Ir buvo jame teta Ala, kuri visą jį palaikė.
O dabar štai ji ėmė ir pareiškė, kad valdžia – tai mėšlas. Aišku, mes tai protingi, priklausome mokslų akademijai, mokame 16 kalbų, esame Nobelio premijos laureatai, tarp mūsų yra net disidentų ir t. t. ir mes tarytum viską suprantame, tačiau nesugebame kontroliuoti to, kas vyksta štai tame komunaliniame name. Viską jame kontroliuoja paprasti žmonės, kuriems teta Ala yra viskas – užstalės pasisėdėjimas, vestuvės, pirmasis pasimatymas, laidotuvės, skyrybos, vaikų gimimas ir t. t. Ir štai teta Ala kelia maištą. Digital Matter icon Esu visiškai įsitikinęs, kad ši istorija turės tęsinį.
A. Pugačiova, be jokio abejo, žinojo, ką daro, ir jos perkalbėti neįmanoma, ji viską iš anksto apskaičiavo. Jinai juk matė KGB, tad ką jai gali reikšti ši apgailėtina V. Putino FSB? Be to, FSB taip pat jai meldžiasi, ypač vadovaujantys pareigūnai – jie juk taip pat prie jos užaugo. A. Pugačiova pasielgė labai tiksliai ir apskaičiuotai. Ar gali būti, kad 50 metų scenoje išbuvęs žmogus nežinotų, kaip kalbėti?“, – teigė vyras.
Jis taip pat tikina, kad Pugačiovos laiško socialiniuose tinkluose reikšmė yra itin svarbi: „Taigi, dėl visos šitos istorijos nutiks taip, kad viename veidrodyje bus A. Pugačiova, o kitame jie matys save ir tas reginys jiems atrodys siaubingesnis. SSRS nebėra, vsikam atėjo galas, nes A. Pugačiova pasakė, kad jie neturi su ja nieko bendro. Tie žmonės tai supras ir jiems bus būtina surasti save, bet savasties nėra – V. Putinas ją nužudė. Taigi, tie žmonės nieko nebeturi.
V. Putinas buvo 40 su viršum turinčių žmonių kartos patikėtinis, įpareigotas atkurti Sovietų sąjungą kultūrinės matricos pavidalu – ne geografinės arba geopolitinės, bet kultūrinės. Jis nesusidorojo su šia užduotimi, nors žmonės į jį investavo. V. Putinas tapo A. Pugačiovos parodija. Taigi, įvyksianti katastrofa bus siaubinga, kadangi akivaizdu, kad sąsaga jau ištraukta. Štai kokia A. Pugačiovos pareiškimo reikšmė.“
