Tačiau pati Aliona jau žino – ji ieško ne šiaip vyro, o paties geriausio. Anot jos, vyrui reikalinga tikra atrama, o pradusi viltį sutikti antrąją pusę savo mieste, Aliona tikisi, kad jos išrinktasis slepiasi Lietuvoje.
Kaip nusprendėte atvažiuoti į Lietuvą ir čia ieškoti vyro?
Aš dešimt metų buvau ištekėjusi. Tai buvo geri santykiai, bet bėgant gyvenimui supratau, kad man reikia ne šiaip sau, o paties geriausio vyro. Ieškau paties geriausio vyro ir suvokiu, kad ne faktas, kad jis pasirodys mano gimtojoje šalyje. Galbūt jis Lietuvoje? Dėl to nusprendžiau, kodėl gi ne? Man pasiūlė pabandyti sudalyvauti projekte Lietuvoje. Iš pradžių apniko keistas jausmas, galvojau – tai juk realybės šou. Su nepasitikėjimu pažvelgiau į visa tai. Tačiau kai pačiame šou matai, kad tau kažkas patiko ir matai kibirkštį akyse, tave tai kabina, tai supranti, kad visa tai giliau nei žaidimas. Tuomet pasidaro įdomu.
Jeigu jums susiklostytų santykiai čia, ar atvyktumėte gyventi į Lietuvą?
Manęs niekas nelaiko. Tiesa, Ukrainoje turiu vaiką. Bet jeigu galėsiu save čia realizuoti profesine prasme, tai kodėl gi ne? Tačiau atvažiuoti čionai, atsisėsti ir nieko nedaryti – aš taip negaliu. Manęs nelaiko rutininis darbas nuo 7 ryto iki 19 val. vakaro. Todėl jei rasčiau dėmesio vertą darbą Lietuvoje ir sugebėčiau išlaikyti save su vaiku, tai aš esu pasiruošusi.
Jūs pati turite vaiką, o projekte yra ir dalyvių vyrų, kurie taip pat yra tėvai. Kaip tai vertinate?
Mano dukrai 10 metų. Tačiau man tai nėra kliūtis. Jeigu priimti žmogų, tai priimi tokį, koks jis yra. Jeigu jis turi papildymą vaiko pavidalu, tai priimi ir vaiką. Tikiu, kad galiu priimti kitą vaiką. Tai dalis žmogaus, kurį myliu. Kaip galiu nemylėti? Arba myli visiškai, arba pradedi kabinėtis prie smulkmenų.
Projektas vystosi labai greitai, kaip manote, ar per tą laiką gali užsimegzti meilė?
Pasitaiko, kad pažįsti žmogų keletą dienų ir nieko nevyksta, o paskui – vienas žvilgsnis ir supranti, kad įsiplieskė žiežirba. Kaip visa tai rutuliosis, jau kitas klausimas.
Aš dešimt metų buvau ištekėjusi, bet paskui supratau, kad jei dar kartą norėsiu susituokti, tai tik iki ausų įsimylėjusi ir dėl meilės pametusi galvą. Norisi mėgautis gyvenimu per meilę.
Projekte ieškau tos kibirkšties, noro žiūrėti į akis, noro būti išvien, noro kaifuoti čia i dabar. Jei visa tai peraugs į santykius, tai kodėl gi ne?
Aš aktorė, anksčiau dirbau teatre, paskui tapau renginių vedėja. Šiuo metu esu vaikų tinklaraštininkė. Socialiniuose tinkluose turiu daugiau nei 1 mln. sekėjų. Dievinu kiekvieną savo sekėją – nuoširdžiai juos myliu, nes duoda man galimybę kurti.
Suprantu, kad jų dėka galiu kurti turinį, aš tobulėju. Tačiau kalbant apie vyrą, norėtųsi, kad jis vienas man atstotų milijonus.
Kokį turinį kuriate kaip tinklaraštininkė?
Kuriu turinį vaikams socialiniame tinkle „TikTok“. Išeina vieno aktoriaus teatras. Man labai svarbu, kad būčiau naudinga visuomenei. Mane visada mokė, kad teatras ir scena – tai didis menas. Deja, Ukrainoje ši profesija nėra labai pelningai apmokama, todėl aš pasitraukiau į renginių sferą.
Renginių sferoje būti šaunu, nes palaikydavau žmonėms kompaniją pačiais laimingiausiais jų gyvenimo momentais. Jie tuokėsi, aš dovanojau jiems emocijas, jie man rodė dėkingumą – aš nuo to pakildavau į 9 dangų iš laimės. Didžiausias vestuves turėjau 150 žmonių, o didžiausią darbo šventę – su 200 dalyvių. Tačiau man norisi didesnių mastų.
Dėl to nusprendžiau persikelti į internetą. Mano pirmas video, skirtas vaikams, „TikToke“ surinko daugiau nei 1 mln. peržiūrų. Aš viena vaidinu keletą vaidmenų. Vaidinu berniuką, mergaitę, močiutę, tėtį, mamą. Sunkiausia sudaryti scenarijų, nes kasdien reikia įkelti po video. Noriu, kad vaikai žiūrėdami mano turinį ne tik pasijuoktų, bet ir pažintų save, o idealiu atveju – padarytų išvadas apie savo elgesį. Tikiu, kad mažyte mažyte dalelyte savo turiniu prisidėsiu prie sociumo auklėjimo.
Jūs kaip aktorė, ar šiame projekte įsijaučiate į vaidmenį, ar būnate pati savimi?
Kartais įsijaučiu į vaidmenį. Man kaip aktorei įdomu pamėginti patikrinti vyrą, kiek jis yra atviras. Buvo toks atvejis, kai apsivilkau vakarinę suknelę ir susiruošiau pas jį į svečius. Man tai buvo kaip rolė. Jeigu žmogus atsivertų, aš galbūt kitaip imčiau elgtis. Pirmą vakarą aš jį tikrinau: pasiprašiau pas jį į svečius, paskui pakviečiau pas save. Buvo labai žaisminga stebėti viską. Pas save jis mane įsileido taip inteligentiškai, o pas mane jis neatėjo, pabijojo.
Kitą dieną mes visi valgėme kartu ir natūralu, aš jau nieko nebevaidinau, buvau tokia, kokia esu. Buvo momentas, kai užsimaniau su juo nueiti į pasimatymą, aš prie jo priėjau ir pasakiau: „Eime šiandien su manimi į pasimatymą.“ Kalbėjau visiškai nuoširdžiai, apsivilkusi chalatu. Aš mergina, pasakiau, ko noriu, ir viskas – mano reikalas yra laukti. Tačiau jis nepriėjo prie manęs, pasimatymo nebuvo ir kada visos balsavo prieš jį, aš suvokiau, kad taip ir turėjo nutikti, kad tai likimas.
