O taip pat čia bus knygos recenzija, ir jums atsiras nenumaldomas noras knygą įsigyti, nes aš, kaip žinote, bet ko nerecenzuoju, nepropaguoju ir nelinksniuoju. Liūtas žolės neėda.
Lietuviui namai yra skandalingai jautrus dalykas, žymiai svarbesnis, negu santuoka, tikrai įdomesnis, negu vaikai ir netgi labiau intriguojantis, negu įžymybių skyrybos.
Namai – tai savivertė, užuoveja, saugus uostas, o gali būti pragaras arba tokia vieta, dėl kurios norisi pasilikti kuo ilgiau darbe arba komandiruotėje, ir į namus negrįžti.
Dar tais laikais, kai nebuvau garsiausias Lietuvos autorius, o buvau tik pradedantysis talentas, patyriau, kokia karšta ir erotiška yra būsto tema. Gyvendamas Anglijoje, žinojau, kad tos šalies žmonės absoliučiai alpsta nuo visko, kas susiję su nekilnojamuoju turtu, kalba apie tai, atėję į svečius, spaudoje daugybę puslapių užima NT tematika, o ištekėjusi moteris, atėjusi su vyru pas draugus, seksualiai susijaudina ne nuo draugės vyro, o nuo jos naujos virtuvės.
Todėl pabandžiau apie tai parašyti kelis straipsnius, kurių vieną itin gerai atsimenu: smogė į paširdžius pusei Lietuvos, nes aš papasakojau, kodėl man labiau patinka butas mieste, o ne sodyba kaime, ir kad man nėra vertybė eiti basom kojom po rasotą žolę arba skinti agrastą nuo krūmo.
Dar vienas tekstas buvo apie tai, kad nuomotis man smagiau, negu pirkti, bet tiek to, daugiau apie tai nekalbėsiu, nes tai neprideda man populiarumo. O man populiarumas yra viskas, ir būtent todėl parašiau šią recenziją.
Autorė, vardu Rasa Pavarienė parašė knygą, kuri vadinasi LIBER DE DOMO, kas reiškia „knyga apie namus“, ir pirmiausia pašiauš prieš plauką visus, kas sakys – o tai būtina čia užsienietiškai? Čia taip protingesnė nori pasirodyti?
O žinote, kodėl mes nemėgstame, kai kas nors nori protingas pasirodyti (nes galimai toks ir yra)? Todėl, kad mes negalime pakęsti, kad kitas žmogus šoktų aukščiau mūsų.
Ne, čia visa esmė: jei norite, kad knyga būtų jums naudinga, ten turi būti kažkas, ko dar nežinote, ir (pasakysiu kaip rašytojas) kažkas tokio, kas sukels erzulį ir nepritarimą. Todėl geriausi tekstai (tokie, kaip mano) šukuoja prieš plauką, barškina pagaliu per narvo virbus ir provokuoja, nes po jų lieka minčių.
Ši knyga paliks labai daug minčių, nes lietuvis yra toks padaras, kuris žino geriau už autorių (lygiai kaip žiūrovas geriau išmano krepšinį, negu treneris, o Akviliūtės ar Lukučio mama geriau išmano, kaip reikia vaiką mokyti, negu jo pedagogai mokykloje). O kai lietuvis jaučiasi galįs pamokyti kitą, jis ir pamokys. Ir jūs mokysite (mintyse) šios knygos autorę, o ji jums neliks skolinga.
Jūs norėsite ginčytis su viskuo, kas šioje knygoje sudėta – ar butą, ar namą pirkti, kas nepuošia namų (ypač apie pagyvenusių žmonių namus, privarytus dešimtmečiais sukaupto chlamo ir barachlo, kuris tų asmenų vaikams turi sentimentalią vertę, bet būsto pirkėjui yra siaubo ambasada žemėje, ir jeigu jums taip patinka tos visos vazelės ir nertos servetėlės, išsiveškite ir griozdinkite jais savo namus, o ne parduodamą būstą). Nuomotis ar pirkti. Ar reikia baseino ir kiek jis kainuos. Kaip tartis su pardavėjais, o kaip – su statybininkais (girdisi griausmingas juokas salėje, nes kiekvienas skaitytojas norės papasakoti savo istoriją). Kaimo sodyba ir kiek būtinai reikia karšto vandens kubilų ir drožtų undinių, o taip pat medinių raganų. Atsakymas: jei bus tiek, kiek Raganų Kalne Juodkrantėje, viskas bus gerai. Čia mano atsakymas, ne knygos. Knygoje, žinoma, rašoma išmintingiau.
Ar žinojote, kad jei nusiperkate namą sodų bendrijoje ir už tvoros baliavoja kiekvieną savaitgalį, galite klausytis muzikos ir gyventi linksmai be jokių papildomų išlaidų sau?
O kur jau istorijos apie nelikvidų turtą? Atrodo, vieta prestižinė, bet pasaka tampa baisiu sapnu. Man patiko ir pastabos apie tai, kokiuose tėvų namuose užauginamos skirtingos tradicijos ir kaip ne visi taisyklingai auklėja vaikus (a ne?) – taip, jums nepatiks, bet parašyta viskas labai teisingai.
Šiaip išsirinkti ir susitvarkyti namus, jei negalvoji taisyklingai ir sistemiškai, yra sunku, lygiai kaip sunku susitvarkyti asmeninius santykius, jei neišsigydai traumų ir nežinai, ką darai, kaip elgiesi ir jei manai, kad visi tau skolingi. O kai yra sunku ir neaišku, labai padeda gauti patarimų.
Šiaip apie namus yra tiek visokių aspektų – nuo stogo, remonto, rūsio, parkavimo, šviesos, izoliacijos, parketo, vonios, kad net ir patys gudriausi mūsų apie viską nepagalvoja. Todėl ši knyga yra gal net nebūtinai tam, kad žinotumėt, kaip ką daryti ir rinktis (jūs ir patys protingi, ką jums čia kas paaiškins). Ji yra tam, kad žinotumėt, apie ką gerai būtų pagalvoti.
Dar vienas dalykas: knyga gausiai iliustruota gražiomis nuotraukomis tokių būstų, kurių jūs irgi norėtumėt, ir kuriais labai džiaugtųsi jūsų mama, kol nesužinotų, kiek kainavo. Todėl ši knyga puikiai tiks Kalėdų dovanai (nekalbant apie gimtadienius): ją galėsite laikyti ant kavos staliuko ir erzinti svečius, kuriems ji sukels pavydą.
Ne veltui knyga išmaniai nevengia parašyti, kiek kas namie kainavo, kainuoja ar gali kainuoti. Ir aš nevengiu rašyti už kiek pavalgiau. Lietuvis labiausiai už viską mėgsta galvoti ir kalbėti apie tai, kiek kas už ką mokėjo, ir nuspręsti, kad jis, protingas, būtų tai įgijęs pigiau. „Už tiek, kiek šita liustra kainavo, aš būčiau sodybą įsigijęs prie Baltarusijos sienos“.
Jei nusipirksite vieną ar kelias tokias knygas iš Rasos Pavarienės parduotuvės, ir dovanosite tiems, kas būsto neperka, kas nusipirko, kas dar pirks ir tiems, kas gyvena su tėvais (kad pagaliau išsikraustytų) viskas bus gerai: aš negausiu absoliučiai jokių komisinių už šiuos pardavimus ir liksiu gyventi tame pačiame bute, kuriame gyvenu dabar. Taip kad pirkite nesibaimindami.
Teksto autorius: Andrius Užkalnis.
