N. Kurganovė sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt. Pokalbio metu ji ne tik atsivėrė apie buvimą keturių vaikų mama, išskirtinius dukrų vardus, bet ir atskleidė įdomių faktų apie „Biržų duonos“ istoriją bei papasakojo apie darbą šiame šeimos versle.
Augina keturis vaikus
Natalijos ir Andriaus šeimoje vasaros pabaiga buvo paženklinta jaudinančiu įvykiu – sutuoktiniams gimė dvynukės. Tiesa, šeimoje jau iki tol augo dvi atžalos, tad Kurganovai tapo keturių vaikų tėvais. Paklausta, kokias svarbiausias pamokas atsinešė iš ankstesnio motinystės etapo į naująjį, moteris prisiminė seselės ištartus žodžius.
„Gimus pirmai dukrai, dar ligoninėje seselė man pasakė: „Kaip išsiauklėsi, taip ir turėsi". Šie žodžiai mano viduje pakeitė tai, ką įsivaizdavau, kas turi būti motinystė. Žinoma, kiekvienas vaikas yra unikalus, kiekviena motinystė taip pat, visgi nuo mūsų, tėvų, priklauso, koks tas laikotarpis bus ir kokius žmones užauginsime.
Viena vertingiausių pamokų, kurios mane išmokė gyvenimas – neturėti lūkesčių, kaip viskas „turi būti“. Todėl tiek nėštumo metu, tiek dabar stengiuosi gyventi šia diena. Yra labai gražus angliškas posakis – „one day at a time“ – būtent juo ir vadovaujuosi“, – mintimis dalijosi N. Kurganovė.
Vaikams suteikė išskirtinius vardus
Natalijos ir Andriaus mažylės gavo išskirtinius, retai sutinkamus vardus – tėvai dvynukes pavadino Flora ir Luna. Kaip atskleidė moteris, rinkdami vardus, tėvai galvojo ne tik apie išskirtinumą, bet ir kitas svarbias detales – galimus trumpinius, pravardes, derėjimą su pavarde, net ištarimą užsienyje.
„Floros vardas įkrito į širdį dar prieš kelerius metus. Mano artima draugė gyvena Florencijoje, klausantis miesto vardo kilmės istorijos kilo mintis apie Florą. O ir simboliška – apie tai, jog laukiuosi, sužinojome būtent Florencijoje. Lunai vardą leidau rinktis vyrui. Su mano palaiminimu, žinoma“, – šyptelėjo pašnekovė.
Kalbėdama apie motinystę Natalija atkreipė dėmesį, kad šiandien mamos itin dažnai pamiršta vieną svarbų dalyką – leisti sau būti čia ir dabar.
„Mes labai skubame „grįžti į gyvenimą“ – į darbus, projektus, pareigas. Visgi retai susimąstome, kad mes taip mylime savo darbus, bet ar jie kada nors mylės mus taip pat? Ir tai galioja viskam. Kad ir kaip banaliai skambėtų – mūsų vaikai, šeima – tai, kas iš tiesų lieka šalia visą gyvenimą“, – įsitikinusi ji.
Nerimavo dėl bendro darbo su vyru
Natalija ir Andrius susipažino prieš dvylika metų interneto platybėse. Tarp jų užsimezgė jausmai, vėliau moteris prisijungė ir prie „Biržų duonos“ komandos. Šeimos verslo kasdienybė jai buvo pažįstama nuo vaikystės – tokį buvo sukūrę ir Natalijos tėvai. Tačiau nors jų verslas klestėjo, tėvams, pasak moters, nepavyko atskirti darbo nuo asmeninio gyvenimo. Būtent todėl iš pradžių Natalija į bendrą darbą su vyru žiūrėjo atsargiai – nerimavo, kad istorija nepasikartotų.
„Mano tėvai iš nieko sukūrė sėkmingą tarptautinį verslą, mama man iki šiol yra vienas didžiausių įkvėpimų. Visgi atsieti darbo ir namų jie nemokėjo, tad dažnai būnant vaikui tekdavo girdėti itin karštas tėvų diskusijas. Gal dėl to ilgą laiką manyje buvo įsitikinimas, kad dirbti kartu su partneriu – pavojinga santykiams. Tačiau mūsų su Andriumi atveju nutiko priešingai.
Žinoma, klaidų neišvengėme, bet visgi mus vienija stiprus vertybinis pamatas ir bendras tikslas, kas padeda net tada, kai mintys išsiskiria. Poroms, kurios pradeda dirbti kartu, visada sakau: didžiausia klaida – konkurencija tarpusavyje. Vertybių ir tikslų įgarsinimas – tai, kas iš tiesų padeda šioje kelionėje“, – savo patirtimi dalijosi N. Kurganovė.
Tiesa, Natalija neslepia, kad dirbant viename darbe su vyru, o juolab – šeimos versle, namuose nepavyksta „išjungti“ pokalbių apie darbą. Kaip pabrėžė pašnekovė, kepykla yra tapusi natūralia judviejų gyvenimo dalimi, prilygstančia šeimos nariui.
„Natūralu, kad darbas visada yra ir bus dalis pokalbių. Bet tame yra privalumų – namuose turiu žmogų, kuris mane visiškai supranta, su kuriuo galiu atvirai kalbėti apie viską. Vadovo gyvenimas dažnai būna vienišas, todėl turėti tokį partnerį – didelė dovana.
Mums padeda aiškiai apibrėžtos atsakomybės: nesikišame į vienas kito kasdienius klausimus. Be to, nors jis yra mano vadovas, per visus metus nė karto nepasinaudojo šia „kortele“. Matyt, labai pasisekė su sąmoningu vyru“, – teigė moteris.
Pokalbiai apie kepyklėlę – ir darbe, ir namuose
Prie „Biržų duonos“ komandos Natalija prisijungė prieš aštuonerius metus, tačiau kaip pati teigė, darbo temos ir anksčiau vienaip ar kitaip sukdavosi namuose. Ir ne šiaip sau – dauguma ankstesnių tiek profesinių, tiek „užklasinių“ N. Kurganovės veiklų buvo susiję su maisto industrija.
„Gastronomijos tema man labai artima. Nemanau, kad vyras lengvai prikalbintų prisijungti prie padangų verslo, – juokėsi ji. – Mano profesinė patirtis visada buvo marketinge, tad darbas su prekės ženklu man nebuvo nauja. Tačiau naujas dalykas buvo vadovauti komandai. Įmonė nuolat auga, mano skyrius plečiasi ir aprėpia žymiai daugiau nei tik rinkodarą.
Aplamai šeimos versle nėra taip, kad dirbsi vien pagal savo specialybę nuo 9 iki 5. Atsiranda „savininko mąstymas“ – atsakomybė už visos įmonės gerovę. Per šiuos metus išėjau iš daugybės komforto zonų ir jaučiu, kad kartu su kepykla augau šviesmečiais. O kepykla, tikiu, užaugo kartu su manimi – iki mylimo ir vertinamo lietuviško prekės ženklo“, – pasidžiaugė moteris.
Ne paslaptis, kad gyvenimas šalia verslo vadovo ne visada lengvas – didelė dalis jo dėmesio tenka darbui. Tačiau Natalija į tai žvelgia su ramybe ir sako vertinanti kiekvieną bendrą akimirką, kai vyrui pavyksta atsitraukti nuo kasdienio šurmulio.
„Vėlgi čia grįžtame prie lūkesčių suvaldymo. Kartą draugė pasakė: „Tau pasisekė – kai jo dažnai nėra, nesusikuri bereikalingų lūkesčių, todėl ir nėra ant ko pykti.“ Ir išties, šiuose žodžiuose daug tiesos. Vertinu laiką, kurį turime kartu, užuot fokusavusis į tai, ko nebuvo. Žinoma, nepiešiu idilės – būna visko. Mes, moterys, visada rasime dėl ko pabambėti. Bet tai – tik gyvenimo prieskoniai“, – optimistiškai kalbėjo N. Kurganovė.
Natalijos gyvenime pilna įvairiausių hobių, nuolat atsiranda ir naujų veiklų – moteris dirba ir kaip laisvai samdoma maisto fotografė bei turinio kūrėja. O šiuo metu N. Kurganovė ir kaip niekad stipriai jaučia sugrįžusį įkvėpimą maisto gaminimui.
„Seniai neturėjau galimybės leisti tiek daug laiko namuose, virtuvėje. Maisto gaminimas man yra natūralu nuo paauglystės. Tai – mano būdas atsipalaiduoti ir išreikšti meilę aplinkiniams. Kūryba virtuvėje prilygsta meditacijai. Jeigu negaliu dalintis savo maistu su aplinkiniais, tada bent jau galiu dalintis maistingais, lengvai paruošiamais receptais. Tuo labiau, kad besilaukiant Stanfordo universitete gilinausi į mitybos mokslus. Dabar turiu dar tvirtesnį pagrindą bei norą gilintis į maisto temas“, – dalijosi ji.
Pasidomėjus, ar ūgtelėjus dvynukėms planuoja sugrįžti prie šeimos verslo, moteris sakė, jog kol kas nesinori nieko prognozuoti – juk viskas priklauso nuo to, kur nuves gyvenimas.
„Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, nors iš tiesų, kai sutikau prisijungti prie šeimos verslo, puikiai supratau, jog kelio atgal greičiausiai nebebus. Visgi džiugina, jog mes nuolat ieškome naujų krypčių verslo vystymui, tad tikiu, kad jei sugalvočiau savo projektą, kuris natūraliai tęstų mūsų istoriją, vyras mane tikrai palaikytų“, – teigė pašnekovė.
Pirmieji lietuviams pasiūlė išskirtinius skonius
Už „Biržų duonos“ ženklo slypi šeimos pastangos, ilgos darbo valandos ir nuolatinis siekis kurti kažką savito. Kaip pasakojo Natalija, iš pradžių ši įmonė buvo valstybinė, tačiau 2000-aisiais ją privatizavo jos vyro tėtis, Viktoras Kurganovas. Visgi tuo metu, N. Kurganovės teigimu, įmonė vos gyvavo.
„Viktoras ir jo žmona Nijolė dirbdavo paromis, siekdami prikelti verslą, pakeisti sovietinį požiūrį, kad „viskas yra visų“. Įmonėje šiandien dirba penki šeimos nariai. Savo parduotuvių tinklą pradėjome kurti ne iš ambicijos, o iš būtinybės turėti apyvartinių lėšų. Prekybos centrai tuomet turėjo labai ilgas apmokėjimo sąlygas, o neparduotus produktus tiesiog grąžindavo.
Įsivaizduokite – kasdien kalnai duonos prie kepyklos slenksčio... Turėjome du pasirinkimus – arba gaminti duoną industriniu būdu, kaip dauguma tuomet padarė, arba ieškoti savo kelio kuriant unikalius produktus“, – kepyklos istoriją pasakojo N. Kurganovė.
Šiandien šeimos kepykla turi apie 250 produktų, dauguma jų – su natūraliu raugu, kai kurios duonos kepamos net tris paras. Pasak Natalijos, jos vyro tėtis Viktoras buvo pirmasis, į Lietuvą atvežęs grissini – itališkas duonos lazdeles. O ir gardieji macarons, brioche bei kanelės buvo pirmą kartą pradėti kepti būtent „Biržų duonoje“.
„Ilgai bandžiau atsakyti į klausimą, kur slypi kepyklos sėkmės paslaptis. Visgi manau, kad atsakymo nėra – tai nuoseklaus, kruopštaus darbo rezultatas. Mes stengiamės atliepti visas 5 meilės kalbas. Ir visa tai darome išlaikydami balansą tarp paprastumo ir prabangos, kokybės ir kainos.
Daug ką darome „iš jausmo“, o klientai puikiai jaučia šį tikrumą. Kažkada verslo konsultantas pasakė labai taiklią mintį: „Esate didelė moderni kepykla su mažos kepyklėlės mąstymu“. Ir, regis, būtent čia slypi mūsų sėkmė“, – šyptelėjo N. Kurganovė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
