Apie savo patirtis ir matytus vaizdus Ukrainoje moteris pasidalijo socialiniuose tinkluose. Savo įrašu ji sutiko pasidalinti ir su portalo tv3.lt skaitytojais.
„Į Ukrainą aš važiavau genama egoizmo
To pačio egoizmo genama aš važiuosiu vėl. Ir vėl.
Tą patį rekomenduočiau ir jums – įsijungti egoizmą. O įsijungus – mąstyti, kaip toliau. Kaip tai, sakote? Ogi labai paprastai. Manęs dažnai klausia - kodėl nepostinu nuotraukų, nerodau baisių vaizdų, kuriuos mačiau, kuriuos parsivežiau. Turi juk, sako man.
Turiu. Turiu ir su kaupu. Sudegusių tankų, sušaudytų bažnyčių. Sušaudytų namų ir net sušaudytų gyvenimų. Vaikų kūnų nuotraukų. Mirusių, sumestų į krūvą. Sugriautų, sunaikintų. Namų, gyvenimų. Visko turiu. Dar ne viską mačiau ir meldžiu Dievo, kad ir netektų visko pamatyti. Ne visas istorijas išgirdau, bet ir su tiek, kiek mačiau, kiek girdėjau – dorojuosi sunkiai. Kartais labai per mažai miegu, tada tenka miegoti parą beveik be sustojimo.
Kai pailsiu, žinau, važiuosiu ir vėl. Kodėl, kam tau tai, manęs klausia vėl ir vėl. Todėl. Dėl to pačio egoizmo.
Tam, kad man netektų pačiai. Atstatinėti savo sugriauto namo čia, Lietuvoje, ar traukti kaimyno iš po griuvėsių. Sėdėti patalpose, kurios mane apsaugotų nuo priešo raketų. Pratintis prie kaukiančių sirenų ir sakyti – žinote, prie visko įmanoma priprasti. Naktį skaičiuoti krintančias raketas ir tikėtis, kad šiąnakt jos kris pakankamai toli. Kad šiąnakt būsiu ne aš, ne mano šeima, ne mano draugai ar giminės, kurių nebeliks. Todėl ir važiuoju. Nes manęs prašė vieno - liudyti. Daugiau manęs neprašė nieko, tik LIUDYTI. Kur tas mano egoizmas? Būtent tame. Padaryti viską dabar (ten), kas mano jėgose, kad vėliau pačiai netektų išgyventi to čia, ką UŽ MANE dabar išgyvena jie.
Kai manęs klausia, koks baisiausias vaizdas, mano matytas karo niokojamoje Ukrainoje, ilgai negalėjau atsakyti. Dabar jau žinau. Vienas subombarduotas namas Charkive. Statomas, naujas, jo dar tik karkasas, net be išorinių sienų. Ne, jame niekas nežuvo ir net ir nuotraukos, jei jums parodyčiau, sakytumėt meh.. neįspūdingos…
Suniokotas, dar nepastatytas. Paminklas. Ne, ne baisumams, o beprasmybei. Absurdui. Vat todėl ir važiuoju, kad čia taip nenutiktų. Kad neužmirštume, kad įsivaizdavimas „karas ten, kažkur labai toli“, neužliūliuotų mūsų. Beje, šį tekstą jums rašiau sėdėdama lauko kavinėje, miesto centre. Vilniuje.
Dvi eilės stalų, po keturis eilėje. Stalai keturiems. Prie jų sėdėjo išskirtinai rusakalbiai klientai. Ne vietiniai, atvykėliai. IŠSKIRTINAI VISI su padavėjomis bendravo TIK savo kalba – rusų. Jie net nesistengia. Nes kam stengtis, juk čia jiems – tik laikinai prarastos teritorijos. LAIKINAI.
Vat todėl ir važiuoju“, – rašė ji.
