Nors dažnai mamos kalba, kad motinystė – vienas gražiausių jų gyvenimo etapų, ne visada kasdienybė tik džiugina ir atneša tik teigiamas emocijas.
„Be jokios abejonės, būti mama – tai pats prasmingiausias jausmas, beribės meilės upės. Tačiau užauginti žmogų yra reikalų. Ir visais etapais.
Anksčiau girdėdavau sakant, kad kūdikystėje viskas ganėtinai lengva, nes vaikelis tik miega ir valgo. Štai jau dabar mano sūnui beveik trys mėnesiai ir aš vis dar laukiu, kol jis tik miegos ir valgys, – juokauja moteris. – Iš tiesų jis labai aktyvus vaikas jau nuo pirmųjų dienų. Veiksmo namuose iki soties ir dieną, ir naktį.
Tai laiko gerti arbatą ir stebint, kaip saldžiai miega kūdikis šypsotis – nėra kada. Tad mano kasdienybė dabar, kaip niekada kitokia. Auginant mažą žmogų, atliepiant visus jo poreikius.“
Nors tapus mama atsiveria daugybė pirmų kartų ir naujų, dar nepažintų dalykų bei patirčių, Donata neslepia, kad nerimo ir baimės turbūt daugiausia teko pajusti vaikelio gimimo dieną.
„Vėliau jau nebebuvo kada galvoti moki ar nemoki elgtis – turi daryti ir viskas. Kaip aš sakau, motinystėje net užsimerkti ir pagalvoti „oi, kaip dar norėčiau pamiegoti, ar minutę pagulėti, ar kaip tingiu“ – nėra kada. Šoki ir darai iškart net nespėjus susimąstyti“, – šypteli ji.
Emocijų ir nuotaikų kaitos
Anot žinių vedėjos, tapus mama emocijos tiesiog netelpa viduje – vyksta nuolatinė nuotaikų kaita, džiaugsmas dažnai maišosi su nuovargiu.
„Tai turbūt suprasti gali tik mamos. Na arba bet kas, kas pabandytų kiekvieną naktį keltis kas pusvalandį. Kas mėnesių mėnesiais neturėtų bent trijų valandų nepertraukiamo miego. Nes tai natūralu. Pavargusiam ir nemiegojusiam žmogui viskas daug sunkiau.
Todėl tik pati tapus mama supratau, kokios tos apdainuotos bemiegės naktys iš tikro yra. Ir dėl to atsirado begalinis noras apkabint kiekvieną, tikrai nuoširdžiai auginančią savo vaikus, mamą“, – jausmais dalijasi moteris.
Pašnekovė tikina, kad tapus mama darbo pamainos niekad nesibaigia – tenka dirbti ir dieną, ir naktį.
„Kadangi vaikelis labai lauktas, jaučiuosi šimtu procentu jam atsidavusi. Kokia esu mama galbūt galėtų pasakyti žmonės, matantys mane iš šono.
Pavyzdžiui, vyras sako, kad vis nenustoja žavėtis, kokia aš mama. Iš kur tie kantrybės klodai, begalinis rūpestis ir šypsena net ir po bemiegių naktų. O man atrodo, kad kitaip būti ir negalėtų, nes tiesiog myliu. Tuo viskas ir pasakyta“, – teigia D. Vaiciekiūtienė.
Pastaruoju metu daug kalbama apie moterų psichologinę sveikatą po vaikelio gimimo, įvairius sutrikimus, pogimdyvinę depresiją. Apie tai kalbama ir Seime, kur aidi įvairūs pasiūlymai, kaip pagerinti neseniai mamomis tapusių moterų emocinę būklę.
„Labai džiaugiuosi, kad pastaruoju metu, vis labiau kalbama apie moters savijautą susilaukus vaikelio. Pamenu, ir aš po gimdymo labai vertindavau artimųjų klausimus, o kaip tu, mama, jautiesi? Labai vertinu ir draugių paramą, kitų mamų, kurios visos tarsi solidarizuojasi ir jau žinodamos, ką reiškia pirmą kartą tapti mama, stengiasi kiek įmanoma palaikyti emociškai.
Aišku pastebiu skirtumus ir kartose. Vyresnės moterys tarsi pamiršusios savo vaikų auginimo vargus, moja ranka ir vis pabrėžia, kad jos sunkesnėmis sąlygomis augino kūdikius, tai nėra čia ko ir skųstis.
Tačiau, kai tikrai nelengva, tokie pasakymai ne paguoda, kad ir kaip ten būtų, negalime lygintis sunkumų svoriais. Geriau apkabinti mamą ir paklausti, kuo galiu tau padėti?“ – sako pašnekovė.
