Sandra ne tik aktyviai sprendžia lietuvių problemas ir ieško geriausio sprendimo, bet taip pat mėgsta dalytis patarimais ir įžvalgomis socialiniuose tinkluose.
„Šio gimtadienio proga su draugu kompanija planuojame važiuoti į koncertą. Gimtadienio švęsti neplanavau, bet po šių dienų įvykių (Vitalijaus Cololo mirties - aut.past.) supratau, kad reikia švęsti, nesvarbu, kiek metų bebūtų“, – mintimis dalijosi moteris.
Sandra prisipažino, kad gimtadienių švęsti nemėgsta: „Niekada jų nesureikšmindavau, tų apvalių skaičių. Visuomet, kai planuoju šventę, vis kažkas išpuola, tai artimojo mirtis, liga, todėl tie jubiliejai kaip eidavo, taip ir praeidavo.
Pastaruoju metu galvoju, kad visgi reikia paminėti kiekvieną gimtadienį, nebūtinai trankiai, svarbu su artimiausiais žmonėmis. Per mano gimtadienį iš užsienio atskris mano sesuo, susirinks artimiausi draugai, bus labai smagu.“
Moteris tikino, kad kiekvienas jos gimtadienis buvo labai smagus, tačiau labiausiai įsimintinas - 21-asis: „Gimtadienį šventėme bendrabučio aktų salėje. Niekada netikėjau, kad bendrabutyje galima gauti patalpas ir taip smagiai atšvęsti gimtadienį.
Pamenu, budėtoja leido švęsti, susirinko daug žmonių, vyko diskoteka, buvo išties įsimintina. Buvo smagu tikriausiai ir dar todėl, kad tai 21-asis gimtadienis, jautiesi subrendęs, pasijauti suaugęs.“
Pasak Sandros šie metai jai buvo įvairiaspalviai: „Kadangi esu pozityvi asmenybė, tai stengiuosi galvoti, kad metai buvo geri. Jei jie tokie turėjo būti, vadinasi, jie buvo geri. Viską reikia priimti ir išmokti. Mano gyvenime daug kas keitėsi, keičiasi iki šiol, yra, kas džiugina, yra, kas liūdina, bet vis vien metai buvo geri.“
„Sau visuomet linkiu dviejų dalykų, noriu, kad manęs neliūdintų mano pačios poelgiai arba nutikimai. Ir visuomet linkiu sau, kuo ilgiau pragyventi, nes gyvenimas yra labai gražus“, – linkėjo moteris.
Stiprus ryšys
Sandra džiaugėsi, kad šį gimtadienį galės sutikti su savo seserimi Sigita. Nors gyvena skirtingose šalyse, tačiau moterys yra labai artimos.
S. Žutautienė taip pat yra ir sesers sūnaus Oresto krikšto mama. Todėl sesės mėgsta leisti laiką ne tik dviese, prie jų kompanijos noriai prisijungia ir Orestas.
Tarp moterų yra vos penkerių metų skirtumas, todėl nenuostabu, kad vaikystėje ir paauglystėje Sandra ir Sigita savo meilės ryšį parodydavo kaip tikros seserys – peštynėmis.
„Oi, pykomės mes baisiai, mūsų mama nemažai ir ašarų išliejo, kai matydavo, kaip mes sutariame paauglystėje ir vaikystėje. Vis kartodavo, kad berniukai geriau sutaria tarpusavyje nei mes. Mes ne tik pykdavomės, bet ir mušdavomės“, – juokiasi S. Žutautienė.
Tačiau pamažu, o ypač gimus Sigitos sūnui Orestui, moterų tarpusavio ryšys ne tik sustiprėjo, bet taip pat jos tapo tvirtomis, neišskiriamomis geriausiomis draugėmis, kurios jaučia ne tik vienos kitos laimę, bet ir skausmą.
Kaip pasakoja pati S. Žutautienė, dabar ji su seserimi ne tik vienodai mąsto, bet net tuo pačiu metu paskambina viena kitai. Kadangi Sigita gyvena užsienyje, todėl laisvalaikį drauge moterys labai vertina ir nuolatos stengiasi jį praleisti aktyviai.
„Stengiamės matytis kas du mėnesius, skraidome viena pas kitą, kopiame į kalnus, šnekučiuojamės, važiuojame apsipirkti. Kadangi mano sesuo Sigita šiek tiek prisibijo karuselių, į jas kartu su Orestu einu aš. Esu ta kūma, kuri visur eina su savo krikšto vaiku“, – šypteli S. Žutautienė.
Susiduria su kitų žmonių problemomis
Paklausus, ar kokių nors patarimų S. Žutautienė kreipiasi į seserį, Sigita atvirauja, kad pirmąsias sesers laidas ji žiūrėdavo net ir po du kartus, o dabar patarimų ji seseriai neduoda, nes tiki, kad ji – šios srities specialistė.
„Kai tik sesė pradėjo dirbti, stebėjau kiekvieną laidą, kartais net ir po du kartus. Dabar jau pripratau, dauguma man pavydi, kad mano sesė yra žvaigždė, bet ji man yra paprastas žmogus, aš to nesureikšminu. Ji yra šios srities specialistė, aš tik džiaugiuosi, kad ji gelbsti, padeda kitiems ir yra savo vėžėse“, – dėl sesers džiaugiasi Sigita.
S. Žutautienei bene kiekvieną dieną tenka susidurti su kitų žmonių problemomis. Moteris atvirauja, kad galbūt iš pradžių atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo sekėsi sunkiai, tačiau laikui bėgant ji išmoko tai padaryti.
„Nesinešti svetimų bėdų į namus nepavykdavo pirmaisiais darbo metais, ir stogas važiuodavo, ir naktimis nemiegodavau, verkdavau – viską namo parsinešdavau. Nuolatos skaudėdavo galvą, ką buvo galima padaryti kitaip, ką dar aš pati galiu padaryti dėl žmogaus ir jo šeimos. Laikui bėgant supratau, kad pačiai nebus gerai, jei neišmoksiu atsiriboti.
Dabar jau suprantu, nesvarbu, kad kažkokia problema neišsisprendė tą dieną, aš sėdu į automobilį, važiuoju namo ir atsikėlusi kitą rytą vėl spręsiu tą problemą“, – sako gelbėtoja.
