Šią savaitę įvyko net dvi jo premjeros – filmas parodytas Rygos tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje „2ANNAS“ ir pristatytas kino centre „Skalvija“ Vilniuje.
„Maža laimė, bet mano“ pasakoja apie žydiškų šaknų turinčią lietuvę Moniką (aktorė Vilma Raubaitė). Jos santykiai su partneriu Mykolu (aktorius Darius Gumauskas) įtempti. Kiekvieną savaitgalį mergina išgyvena tą patį scenarijų, apie kurį, nenorėdama pakenkti tobulam poros įvaizdžiui, nepasakoja net savo artimiesiems. Tylėti verčia ir retkarčiais santykiuose patiriamos laimės akimirkos. Ilgą laiką gyvenusi ne savo, o partnerio gyvenimą, Monika galiausiai pradeda suprasti visiškai praradusi ryšį su savimi.
Po filmo premjeros Vilniuje su režisiere L. Tamošiūnaite kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
– Filmo pavadinime yra žodis „laimė“. Nebijojote būti banali, jos ieškodama?
– Aš esu labiau stebėtoja nei veikėja. Nuolatos smalsiai stebiu žmones, mėginu aiškintis jų motyvus bei vaidmenis, kuriuos jie atlieka šiame gyvenime. Matau, kad absoliučiai visi pagal savo išmanymą, gyvenimo prasmės suvokimą gyvena ieškodami asmeninės laimės. Kartais tam pasitelkiamos manipuliacijos, gudrumas, kartais laimės ieškoma dėl tarnystės, kartais – iš neišmanymo ar naivumo.
Atėjo laikas, kai aš nebebijau pasirodyti nei banali, nei neįdomi. Pasitikiu savo vidine navigacija, net jei ji kitam sukelia prieštaringų emocijų. Yra buvę ir taip. Tikrai ne visiems mano istorijos skirtos, teko išgirsti ir pasibjaurėjimo, ir didžiausio susižavėjimo gaidų apie filmus, kuriuos sukūriau anksčiau.
Kūrybiniame procese aiškiai žinau, kad reikia būtent taip ir ne kitaip atvaizduoti, apšviesti, suvaidinti. Vėliau, žiūrėdama savo filmus, jaučiuosi taip, tarsi kažkas kitas juos per mane būtų sukūręs.
– Kokia yra jūsų laimė? Ar galite save vadinti laimingu žmogumi?
– Oi, su metais mano laimė vis didėja, nes įgyju sąmoningumo ir gebėjimo matyti plačiau, didesnį paveikslą. Mano laimė yra nebekovoti, nebeįrodinėti, nesiginti, nesiaukoti ir nustoti išvis gyventi kančioje. Mano laimė yra laisvė nuo mane ribojančių įsitikinimų, baimių ar net kito žmogaus.
Begalinį džiaugsmą man teikia augančios dukros, mylimi žmonės, kūrybos bičiuliai ir galimybė laisvai transliuoti savo idėjas.
– Kaip manote, kodėl žmogui laimės paieškos tokios svarbios? O gal ne laimės, labiau savojo aš? Ar tarp šių dviejų dalykų galima dėti lygybės ženklą?
– Šiuolaikinis žmogus intensyviai laimės ieško aplinkoje, materialiuose malonumuose, keisdamas gyvenamąsias vietas, šalis, žmones, ragaudamas vis kitokių skonių ir vis tiek – skęsdamas abejonėse, tos savo laimės jis dažnai ir neranda.
Tik iliuzija, kad įmanoma pabėgti nuo savo praeities, atsiskirti nuo savo istorijos ir tikėti, jog kiekvienam iš mūsų duota galia kurti savo likimą nuo nulio.
Vis dėlto protėvių mums įduoti resursai, kuriuos gauname iš savosios giminės sistemos, yra nesibaigiantys, o dvasinių šaknų suvokimas neabejotinai yra viena iš gyvenimo prasmių.
Taigi, išsvajotoji laimė ateina tada, kai žmogus susivokia, atsigręžia į save ir nurimsta. Žinoma, kad šis procesas užtrunka, reikalauja pastangų. Ir jame nebūna finišo tiesiosios su ištiestu garantiniu raštu, štai, pasiekei savo laimę. Bet, esu tikra, visos šio proceso patirtys yra nuostabiai vertingos.
– Iš jūsų filmo mane pasiekė kažkokios liūdno švelnumo bangos. Neabejoju, daug kas sakytų, kad tai – itin moteriškas filmas. Kokį filmą kūrėte jūs?
– Ne tik aš, daugelis moterų režisierių skamba kitokiais dažniais nei režisieriai vyrai. Šio filmo istorija, kaip ir anksčiau mano kurtų filmų, yra gera erdvė netiesiogine forma, per metaforas ir simbolius, pasitelkiant kino kalbą, pasakoti apie šiuolaikinio žmogaus mėginimą atsikratyti kančios ir atrasti asmeninę laimę. Savo filmą galiu palyginti su kvėpavimu – iškvepi užsistovėjusį orą ir giliai įkvepi naujo.
Vis dėlto „Maža laimė, bet mano“ pirmiausia yra meilės laiškas moterims. Jame atspindėta daugelio moterų istorija, trumpas, bet labai reikšmingas jų gyvenimo fragmentas. Kūriau filmą tarsi pasąmonės kelionę į meilę sau, į savo dvasines šaknis.
Nekuriu pramoginio kino, mano pasakojimas kviečia atidžiau pažvelgti į savo gelmę ir atsikratyti kančios. Šio proceso negaliu išmąstyti ar kontroliuoti, jį diktuoja mano patirtys ir vidinė nuojauta.
Aiškiai suvokiu, kokia manoji paskirtis šio gyvenimo kūrybiniame kontekste, todėl kaskart dėkoju, kai galiu pasitelkti kino priemones ir nerti į naujus vandenis.
– Ramunės žiedlapio burtas filme tarsi sufleruoja, kad jausmams laikas, laikotarpis neegzistuoja...
– Visiškai teisingai. Viena iš mano kūrybos temų yra netikslus, neapibrėžtas, rėmų neturintis laikas ir erdvė. Nenoriu, kad žiūrovas prisirištų prie konkrečios vietos ar laiko, noriu kurti galimybę būti čia ir dabar, filmo herojui suteikdama išskirtinį statusą, nuo įprastų būsenų, įpročių ir pareigų išlaisvintą identitetą. Kai viso to nebelieka, randasi erdvė jausti. O jausti net ir pačius nepatogiausius jausmus yra didžiulė prabanga ir dovana.
– Kaip gimė šio filmo scenarijus, kas padiktavo mintį? Esate scenarijaus autorė ir režisierė, kokią istoriją norėjote papasakoti žmonėms? Kiek joje yra jūsų asmeninės patirties?
– Galiu pasakoti istorijas, tik perleidusi jas per save, išgyvenusi ir išjautusi. Mano asmeninės patirtys kalba apie iliuziją, kad įmanoma pakeisti savo partnerį. Keisti reikia save, o ne kitus.
Filmo herojė Monika, besistengdama keisti savo žmogų, pradeda suprasti, kad visiškai praranda savivertę bei ryšį su savimi.
„Maža laimė, bet mano“ yra mistinė drama apie baimę pajudinti savo gyvenimą iš nevilties taško. Už šios baimės stovi meilė sau, kuri kalba ne apie šokoladinius pyragus, o apie pasirinkimą kurti gyvenimą taip, kad iš jo nereikėtų bėgti.
Šiuo filmu noriu prakalbinti pasimetusius ir įstrigusius, negalinčius pajudėti iš mirties taško – santykių, darbo, veiklos, kuri nedžiugina.
– Iš kur filme radosi žydiška linija?
– Ilgą laiką gyvenau nieko nežinodama apie savo žydiškas šaknis. Mūsų šeimoje apie tai niekas nekalbėjo, tarsi jų visiškai nebūtų. Jos pradėjo plaukti praėjus dešimčiai metų po tėčio mirties, kai ėmiau kurti filmą. Pasidariau kraujo testą, paaiškėjo, kad manyje teka, kad ir nedidelė dalis, bet aškenazių kraujo.
Filme man buvo svarbu parodyti, kad kiekvienas iš mūsų gali susijungti su savo žydiškomis, ukrainietiškomis, azijietiškomis arba tiesiog su savo dvasinėmis šaknimis.
– Mėginau ieškoti, ką reiškia žydų tradicijoje paleisti į tekantį vandenį baltus skalbinius, bet neradau. Norėčiau žinoti, ką tai reiškia?
– Tekantis vanduo ir balti skalbiniai išsprūsta iš tradicijų ir tautiškumo ribų. Nešvarių skalbinių krūva yra mūsų talentai, skausmai, baimės – gautos iš giminės ar sukauptos mūsų pačių. Pajudėti ir keistis trukdantys mūsų įsitikinimai, problemos.
Ant tilto filmo heroję Moniką apsupusios moterys, perduodančios jai nešvarius skalbinius, yra iš kartos į kartą perduodamos patirtys.
Šiuo atveju – iš moteriškos giminės. Tik mūsų pačių atsakomybė, ar jas perduoti ateities kartoms, ar transformuoti. Tekantis vanduo viską nuplauna.
– Savo istorijai pasirinkote puikius aktorius. Atrodo, kad Vilmos Raubaitės veide įsikūnijusi visų nelaimingų moterų kančia...
– Aktorius rinkausi be atrankos. Tiesiog žinojau, kad Vilma puikiai įkūnys Moniką, o Darius Gumauskas – jos vyrą Mykolą. Daug su aktoriais kalbėjausi, mėginome šią temą nagrinėti įvairiais rakursais.
– Išties, nenorėjau, kad filmas baigtųsi, man nuoširdžiai įdomu, kaip toliau klostosi poros santykiai. Ar galima tikėtis, kad trumpametražis taps ilgametražiu?
– Džiaugiuosi, kad kilo mintis apie tęsinį. Tai jau vyksta, tai bus pilnametražis filmas apie moterį, kuri tampa laisva nuo aplinkos triukšmo. Bet... Apie dar negimusius kūdikius aš vengiu kalbėti.
– Filmo muzika – nuostabi. Tai, kad pati mokėtės muzikos, daug ką paaiškina...
– Muzikos jausmas, pajautimas ir absoliuti klausa mane lydi nuo vaikystės. Negalėčiau išskirti vieno, man labiausiai patinkančio filmo kūrimo etapo, bet, prisipažinsiu, mėgaujuosi dirbdama su filmų kompozitoriais. Nežinau, iš kur, bet viduje turiu nematomą jausmą, kaip, kurioje vietoje ir kas turi skambėti.
Šis trumpas mano filmas gavo daugybę dovanų: jį finansavo menu tikintys žmonės, lietuviškos muzikos fragmentus padovanojo talentinga Lietuvos atlikėja, kanklininkė Jausmė Elena Stonkutė, o žydiškos muzikos fragmentus – nuostabioji Batya Levine iš Izraelio.
– Jūsų įkurta studija „Oktava films“, galiu spėti, pavadinta legendinio ansamblio, kuriam vadovavo jūsų tėtis – Mindaugas Tamošiūnas – garbei?
– Žodis „oktava“ mane lydėjo nuo gimimo. Pirmiausia tai yra muzikos terminas, – nuo penkerių M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje grojau pianinu.
Be abejo, egzistuoja ir legendinio ansamblio „Oktava“ kontekstas. Taigi, pavadinimas atėjo labai natūraliai.
– Užaugote kūrybos pilnoje aplinkoje. Ar ji padiktavo profesijos pasirinkimą?
– Kad ir kaip atrodytų keista, kino režisierės profesiją pasirinkau būdama trisdešimt ketverių, besilaukdama antrosios savo dukros.
Kelias nebuvo trumpas: nepaisant nepaprastai kūrybiškos aplinkos vaikystėje, vaikiškos režisūros namuose ir mokykloje, greičiausiai iš didelės tėčio baimės, kad neturėsiu, ką valgyti, buvau jo pastūmėta stoti į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų fakultetą.
Šiandien nesigailiu, bet anuomet sėdėti ne savo rogėse buvo sunku. Buvau netgi patikėjusi, kad nesu menininkė ir ja nebūsiu. Ačiū močiutei, kad baigiau politikos mokslų studijas, po jų apsigyniau du kino magistrus – prodiusavimo ir kino režisūros.
– Jūsų filmo pasaulinė premjera neseniai įvyko Rygoje, vakar filmą pristatėte Lietuvos žiūrovams. Koks jausmas paleisti filmą į kino ekranus?
– Filmą išleisti į kino teatrą yra kiekvieno režisieriaus svajonė, todėl festivalyje Rygoje kartu su kūrybine komanda mėgavomės kiekviena akimirka.
Džiaugiausi tarptautiniame festivalyje „2Annas“ žiūrėdama kitų kūrėjų darbus, kurių temos buvo artimos mano „Mažos laimės“ temoms.
Daug diskutavome apie tai, kad griūna įsisenėjusi patriarchato sistema, ateina vidinės taikos laikas, o moteris pagaliau gali atskleisti savo galias ir išsilaisvinti.
Filmo anonsas:
Unfolding. In grace- short film trailer 2023 from Laura Tamosiunaite Oktava films on Vimeo.
