L. Imbrasienei vasario 17-ąją sukanka 46-eri. Šia proga moteris sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt.
Interviu metu Laura papasakojo, kodėl laukia savo gimtadienio, kokie dalykai džiugina ją kasdienybėje, prakalbo apie silpnąsias savo puses bei atskleidė, ar norėtų sugrįžti į televiziją.
Laura, priartėjote prie 46-erių metų sukakties. Ar šis skaičius Jums kelia kokias nors mintis? O gal visai neturite laiko apie tai galvoti?
Gyvenime tikrai būna akimirkų, kai pradedu sudėtingai jaustis, iškyla egzistenciniai klausimai, bet dabar nėra tas laikas, nesijaučiu nepatogiai ar ne savo kailyje. Viskas yra gerai. Laukiu gimtadienio, o ypač – buvimo su žmonėmis, kuriuos myliu ir kartais gal per mažai laiko jiems skiriu. Man gimtadienis ir yra apie dėmesį, dėkingumą, bendravimą, santykį su žmonėmis, kuris laikui bėgant pasidaro vienas iš svarbesnių dalykų gyvenime. Mano laukimas yra pozityvus.
Ar galite papasakoti, kaip šiandien atrodo Jūsų dienos?
Mano dienos greitos. Esu žmogus, kuris nenusėdi vietoje, galiu ir miegą paaukoti dėl dalykų, kurie patraukia mano dėmesį, domina ar skatina gyventi. Sukantis tarp dviejų darželio „Išdykęs vėjas“ padalinių mano kasdienybė yra tarp vaikų.
Rodos, kasmet prisidedantys metai jau turėtų mane apraminti, pritraukti arčiau žemės, bet aš vis dar skrajoju, o to priežastis yra vaikai. Jie įkvepia savo tyromis širdimis, noru tyrinėti, pažinti, gyventi čia ir dabar, todėl džiaugiuosi savo mokytojos pašaukimu ir galimybe juos ugdyti, ruošti tam nepaprastam gyvenimui už vaikystės ribų. Vaikai įkvepia ir užkuria mane gyvenimui.
Ne kartą esate minėjusi, kad Jūs – darboholikė. Ar niekada neteko iš vyro ar vaikų išgirsti, kad namuose trūksta mamos?
Esu girdėjusi tiek iš vyro, tiek iš vaikų. Ir ne vieną kartą. Tai ne visada malonu, o sau pripažinti, kad darbui esi atsidavęs daugiau ir nesugebi rasto balanso, irgi yra labai sunku. Tai yra mano silpnoji pusė – darbas man yra labai svarbus, čia aš save realizuoju, augu ir mokausi. Taip jau nutinka, kai pomėgiai ir darbai susijungia į vieną vietą. Brandaus žmogaus smegenys juk supranta, kad gyvenime būtina rasti balansą, bet turiu pripažinti, man sunku tai kontroliuoti. Nors stengiuosi tai daryti.
Džiaugiuosi, kad mano aplinkoje yra žmonių, kurie mane pristabdo, kai tai pasidaro būtina. Kadangi sūnus jau užaugęs, jis gali man pasakyti, kad jau gana. Ir vyras netyli, kai namuose lieka tik mano šešėlis. Greičiausiai man pasisekė, nes šalia manęs ir yra tie žmonės, kurie džiaugiasi tuo, kokia aš esu, duoda man laisvės ir erdvės gyvenimo kūrybai. Tai mane daro laiminga.
Neabejoju, kad turint nuosavą verslą netrūksta tiek smagių pakilimų, tiek skaudesnių nusivylimų. Ar buvo kada nors toks etapas, kai jau pačiai atrodė, kad nebegalite visa to pakelti?
Žinoma, tokių situacijų buvo, juk gyvenimas nėra vienodas ir plokščias. Dažnai tiesiog pavargsti nuo daugelio dalykų, prireikia rimto atsigavimo, nuolatinio įsikvėpimo ir motyvacijos tikėti savimi ir keliu, kuriuo eini. Darbas ugdymo įstaigoje, aplamai darbas su žmonėmis, nesvarbu kokio jie yra amžiaus, psichologiškai ir emociškai nėra lengvas dalykas – esi atsakingas ne tik už jautriausią grupę, ikimokyklinio amžiaus vaikus, bet turi ir daug komunikuoti su tėveliais, kurie tau patikėjo auginti žmogų.
Vidinių bėdų su savuoju aš tikrai turėjau, buvo momentų, kai atrodė, kad sparnai niekada neišsiskleis. Bet aš mėgstu sakyti ir galvoti taip – gamtoje ir mūsų aplinkoje būna momentų, kurių nenorime jausti ir matyti. Negalime patraukti niūrių debesų, šalto merkiančio lietaus ar žvarbaus sniego, viso to mums reikia, kad vertintume šviesą, saulės spindulius, pagalvotume, ar tai tikrai yra mūsų kelias.
Tam, kad suvoktume laimę, reikia truputį nusiminti, paliūdėti, gal ir pykti ant savęs, bet atsisukus atgal bei įvertinus suprasti, kad visgi esame laimingi. Pilki debesys ar kelyje pasitaikančios duobės gyvenime yra būtini dalykai.
O kas tuomet Jums padeda atsipalaiduoti po įtemptos dienos, kur atrandate ramybę?
Šeima man buvo ir bus visada labai svarbi – tai vieta, kurioje galiu pasislėpti. Kita vertus, man labai padeda ir vienatvė, buvimas gamtoje su jos garsais, be jokios muzikos. Juk minčių triukšmas gyventi nepadeda. Man taip pat labai svarbi yra draugija, bendravimas ir pokalbiai, padedantys atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienybės. Ypač, jei tai yra tie žmonės, kuriems su tavo kūrybos proveržiais yra pakeliui ir kuriems pasiūlius kokią idėją, išgirsti „gerai, varom kartu!“
Esu atradusi ir meną, meno terapiją, lankymąsi parodose, bendravimą su menininkais. Tai tapo mano kūrybiškosios asmenybės dalies papildymu. Džiaugiuosi, kad prisijungia ir draugės, galime apie atradimus diskutuoti. Kartais, kad įsikvėptum, gyvenime tereikia atrasti tam tikrų spalvų, net jei atrodo, kad jų nebėra.
Man vis dar labai svarbūs pirmi kartai, o juk jų yra be galo. Žinios ir nauji dalykai, kurių galiu išmokti, taip pat uždega šviesą mano akyse. Žinoti visko negalime, tad ir atradimo džiaugsmas yra pakylėjantis.
Esate sakiusi, kad darbą televizijoje palikote visiškai ramia širdimi. Nejaugi visiškai nepasiilgstate šio etapo?
Negaliu sakyti, kad visiškai nepasiilgstu, man visada patinka kažkas įdomaus. Televizija – tikrai įdomi vieta, ten aš daug ko išmokau. Bet dabar, jei galėčiau rinktis, galbūt dirbti už kadro bei padėti skleistis kitiems man būtų įdomiau.
Gręžiotis atgalios neverta. Turbūt nenorėčiau grįžti nei į tuos pačius projektus, nei į senus laikus. Man patinka ten, kur aš esu. Visgi jei atsirastų kažkas naujo ir unikalaus, galbūt būčiau nieko prieš pasinaudoti proga. Kita vertus, mėgstu į viską žiūrėti realistiškai – jei praėjo vienas etapas, vadinasi metas kitam. Manau, kad pakankamai papildau save iš kitų pusių.
O kaip šiuo metu sekasi Jūsų vaikams? Galbūt vyresnysis sūnus Mantas jau paliko tėvų namus?
Mano sūnui jau tuoj 21-eri, jis trečio kurso studentas. Tai yra žmogus, kuris jau eina savo gyvenimo keliu, galvoja, ko nori, tad su juo man viskas paprasta. Tiesa, jis vis dar gyvena su mumis, bet turi ilgametę draugę Emiliją, jie kuria savo gyvenimo kelią ir svarsto visokias galimybes.
O kitą savo dalelę vadinu įkvėpimo šaltiniu – mūsų Saulė Sofija yra absoliučiai fantastinė, net televizorių žiūri atsistojusi ant galvos. Ji tokia gyvybinga, kad priverčia viską aplink ją judėti, neužsibūti vienoje vietoje bei norėti patirti gyvenimą. Ji dalinasi su mumis savo pozityvia energija, kuri užkuria vėjus viduje. Kasdien dėkoju už man atsiųstas gyvenimo dovanas – vaikus.
Esate edukologė, dirbate su vaikais, tad labai įdomu, o kokia pati kaip mama esate savo atžaloms?
Esu griežta mama, man svarbios taisyklės ir ribos, nebijau stipresnio žodžio ir galimų vaikų manipuliacijų. Namuose laikomės tam tikrų taisyklių, bet, žinoma, nebijome ir pasileisti plaukus. Juk negali gyvenime visko daryti lyg iš vadovėlio, būna įvairių nukrypimų. Jei esi pavargusi, dažnai net nepastebi, kaip vaikai užsisėdi prie ekranų. Kadaise klausiau sūnaus, kokia mama jam esu – ne viską išgirsti buvo malonu, bet tai buvo tiesa. Labai gera girdėti ir vertinimą ar dėkingumą už tai, kokia visgi supratinga mama esu, kurios nekeistų į nieką kitą.
Vaikai žiūri į tave kaip į veidrodį, mokosi iš tavo asmeninio pavyzdžio, iš tavo santykio su pasauliu. Kai išgirsti vaiką kalbantį tavo žodžiais, supranti, kokią turi didžiulę įtaką augančiam žmogui. Svarbiausia, kad šeimoje mes galėtume kalbėtis ta pačia kalba, vienas kito laiku atsiprašyti ir suprasti, kad vaikai nėra mūsų nuosavybė. Pastebiu aplinkoje, kad daug kam tai suvokti ir yra sunkiausia. O tai tikrai yra harmoningų santykių pagrindiniai aspektai.
Laura, o kokių neįgyvendintų svajonių ir tikslų dar turite?
Jų tikrai yra, kaip tik šiemet prisėdau ir pasidariau savo vizualizacijos lentą, susidėliojau, ką norėčiau įgyvendinti. Trokštu pradėti mokytis dar vieną kalbą, atostogauti ilgiau, nei galiu leisti sau, sugrąžinti į savo gyvenimą reguliarų sportą, turėti daugiau susitikimų ir bendravimo su man svarbiais žmonėmis.
Nenoriu jokių didelių dalykų, nes suprantu, kad gyvenimas lekia per greitai, jog galėčiau norėti kažko nepamatuojamai daug. O iš tikrųjų man ir reikia visai mažai. Suprantu, kad jau perlipau į antrą gyvenimo pusę, tad reikėtų sklandžiau ir tiksliau dėliotis savo svajones ir tikslus. Svarbiausia – noriu siekti man svarbių dalykų, kurie įkvepia, už kuriuos galiu dėkoti ir nenustoti norėti gyventi.
