Tiesa, apie problemas ji daug nekalba – nėra linkusi savo bėdų užkrauti kitiems. Kaip sako pati J. Bartaškienė, tai niekam neįdomu, todėl visada reikia žiūrėti į priekį.
J. Bartaškienė gimimo dienos proga sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt.
Atvirame interviu 74-erių moteris prabyla ne tik apie savo optimizmą, bet ir apie retai minimus sūnus, ilgametę santuoką bei mamos pavyzdį.
Joana, ar pasitikdama 74-erių metų sukaktį jaučiatės vis dar tokia energinga, kokią esame Jus įpratę matyti?
Aš kiekvienais metais jaučiuosi gerai. Darbo vis dar nė kiek ne mažiau – pas mane visada treniravosi daug moterų, o dabar jų net 200. Raskite bent vieną tokią jauną vadovę. Kai kurios moterys dėl manęs atvažiuoja su autobusais iš kito miesto, prisijungia ir jaunesnės bei pakutena širdį sakydamos, kad niekur kitur negauna tiek energijos.
Visada dirbu iš širdies, niekada nedariau to atmestinai. Atėjusi į darbą visas savo bėdas numetu į šalį, uždegu savo energija ir to paties pasisemiu pati.
Pozityvumas yra taip stipriai tapęs Jūsų vizitine kortele, kad net sunku įsivaizduoti Jus liūdinčią ar blogos nuotaikos. Bet juk turbūt būna ir tokių dienų?
Nors dabar kalbu energingai ir linksmai, pastaraisiais metais nešiojuosi su savimi didelį skaudulį, apie jį žino tik patys artimiausi. Viena sau paverkiu, su vyru vienas kitą paguodžiame ir toliau gyvenu, o ką darysi? Žinau, kad viskas praeis, laukiu gražaus pavasario.
Džiaugiuosi kiekviena diena, nes net jei šiandien esi sveikas, niekada negali žinoti, kas bus rytoj. Tą turi žinoti ir jaunesni žmonės. Be to, aš labai moku kovoti su savimi. Neužkraunu savo rūpesčių kitiems žmonėms, tai niekam neįdomu. Esu žmogus, kuris visada žiūri į priekį.
Jūsų optimizmas išties žavi, bet dažnai juk yra sakoma, kad lietuviai – pikti, nesišypsantys žmonės. Kaip manote, kodėl taip yra?
Manau, kad dėl saulės trūkumo. Pažiūrėkite, tik išlenda saulutė ir visi daugiau šypsosi. Galbūt mes įpratę niurzgėti, nes turime tą norą gyventi geriau, jaučiame kažkokį pavydą draugui, kaimynui. Aš to niekada neturėjau, visada džiaugiuosi už kitus. Jaučiuosi gerai gyvendama savame lygyje, turbūt net geriau nei tie, kurie turi daugiau.
Nebuvau gražuolė, bet man gyvenime sekėsi – buvau ir laidų vedėja, ir projektų dalyvė, ir gera gimnastė. Nuo gimimo turėjau mielą šypseną, linksmumą, buvau simpatinga. Gal todėl jaunystėje per paskaitas sulaukdavau daugiau dėmesio, nei visos gražuolės (juokiasi).
Jūs galite pasigirti ir 35-erius metus trunkančia santuoka. Dažnai tokių porų yra klausiama – koks gi tas ilgų santykių receptas. Ar Jūs jį žinote?
Savo moterims visada sakau, kad neskubėtų skirtis, nes nuo vilko galima užšokti ant meškos. Mano vyras pažinojo mane nuo 12 metų, kai sporto halėje dirbo energetiku, o aš sportuodavau, dalyvaudavau varžybose. Buvau įžymi, tad buvo neįmanoma manęs nepastebėti (juokiasi).
Man gyvenime daug padėjo tėvai, o mano vyras viską savomis rankomis susikūrė. Vis juokauju, kad jei būtume susituokę jaunystėje, tai turbūt ne namuką, o visus rūmus turėtume pasistatę. Mūsų charakteriai tiesiog labai panašūs – vienas kalba iki 12, o kitos po 12. Tad taip ir sutariame.
Bet šiais laikais yra toks didelis skyrybų bumas, neretai sutuoktiniai pasuka skirtingais keliais vos po pusmečio. Ar numanote, kodėl taip yra?
Mes su moterimis vis pakalbame, kad anksčiau vyrai mus pirko kaip katę maiše – juk tik po vestuvių gaudavo! (juokiasi). Tėvai mums sakydavo, kad jei nebūsime rimtos, niekas mūsų nenorės. Pirmas bučinys būdavo tik po kelių mėnesių, o jei susikabindavome už parankės, jau atrodė lyg nuodėmė. O dabar merginos gali pasibandyti, pagyventi kartu, jei nesutaria – išsiskirti. Džiaugiuosi, kad taip yra, nes niekas nebebado pirštu, jei moteris yra gyvenusi su keliais vyrais.
Kita vertus, dabar vyrai tapo moteriški, o moterys užauga agresyvios ir vyriškos. Smagu, kai pamatau, kad jaunimas kartu ir maistą gamina, ir indus plauna, bet, rodos, be moterų iniciatyvos namuose dabar nėra tvarkos. Mano vyras gyvenime nėra išplovęs grindų, jam viską padedi ir nuimi nuo stalo. Bet man ir nepatiktų, kad jis puodais barškintų. Užtat man nereikia daryti jokių vyriškų darbų – žinau, kad žolė bus nupjauta, lemputė pakeista, o sąskaitos sumokėtos. Mes įpratę taip pasiskirstyti darbais.
Joana, Jūs užauginote ir du sūnus, turite kelis anūkus. Ne dažnai apie juos kalbate.
Mano vyriausiam anūkui šiemet jau bus 30-imt, jaunesniems – 25-eri ir 20-imt. Be to, jau esu ir promočiutė. Sūnūs gyvena užsienyje, bet dažnai atvažiuoja, myli ir gerbia mane. Gyvenime nesu ant rankų pakėlusi svetimo berniuko, tik visas mergaites iškilnojusi.
Labai norėjau, kad Dievas duotų dukrą, bet negavau, tad tik darbas man suteikė galimybę būti prie mergaičių. Savo sūnus mylėjau, bet buvau griežta mama, mokiau tvarkos, kad galėtų maudytis triskart per dieną ir visada kvepėtų.
Apie sūnus kalbate retai, bet ne kartą esate užsiminusi apie savo mamą. Prisimenu, kartą sakėte, kad būdama Jūsų amžiaus ji buvo net energingesnė už Jus. Mama Jums – didelis pavyzdys?
Taip, aš tą energiją paveldėjau iš tėvų, mano tėvukas irgi labai energingas, tikras puošeiva, net senatvėje į šokius eidavo. Mano mamelė labai sunkai gyveno, jos pirmasis vyras buvo savanoris, žuvo miškuose. Ji turėjo sunkią jaunystę, bet buvo gero charakterio, todėl viską iškentėjo.
Mama buvo tikra optimistė, visada su nuotaika, ilgai pragyveno be jokių ligų, iki trijų nakties galėdavo pasakoti anekdotus. Paskutinius du dešimtmečius gyvenome kartu, labai rūpinausi ja. Jei sau darydavausi manikiūrą, tai padarydavau ir jai. Anksčiau ji labai norėdavo auksinių žiedų, bet vis gailėjo ir taupė, tad vėliau mes vyru jai ant kiekvieno piršto žiedus pirkome, buvo visa išpuošta.
Ar dar turite kokių nors neįgyvendintų svajonių ir tikslų? Gal norisi gimtadienio proga sau ko nors palinkėti?
Turiu vieną neįgyvendintą tikslą, kurį išsikėliau per savo penkiasdešimtmetį – išmokti groti pianinu. Pasilieku šią svajonę, nes negalima gyventi be jų. Sakiau, kad iki aštuoniasdešimtmečio jau tikrai išmoksiu. Dar vis noriu patobulinti anglų kalbą, kad galėčiau susikalbėti su užsieniečiais. O linkėčiau sau tik sveikatos.
Šiais laikais senjorai gali tikrai gražiai gyventi – juk yra tiek daug projektų su nemokamomis veiklomis, vyksta įvairios paskaitos, yra Trečio amžiaus universitetai. Visos mano moterys yra pasipuošę, pasitempę, visur eina ir nė viena nesiskundžia, kad neturi pinigų – susitaupo ir kelionėms, ir teatrams, ir baliukams. Taigi, reikia tik sveikatos ir taikos.
