Ir nors kaip pati Laima sako, automobiliu keliauti jie pratę, ir daro tai ganėtinai dažnai, nuotykių pavengti čia neišvyko, o kai kurie dalykai bei savybės, kurių nė nežinojo turinti, žinomą moterį stebina ir iki šiol.
Koks buvo jūsų maršrutas?
Iš viso nukeliavome 7000 km. Mūsų pagrindas tikslas buvo Norvegija, nes niekada nesame normaliai buvę Skandinavijos šalyse – anksčiau esame tik trumpai apsilankę Stokholme. Dabar, nors norėjome į Norvegiją, teko pervažiuoti ir visą Latviją, Estiją, Suomiją.
Pats pirminis mūsų taškas buvo Nordkapas, šiauriausias Europos kraštas. Sakėme, kad jei važiuoti į Šiaurę, tai važiuoti iki pat pabaigos. O tuomet jau leidomės iki Pietų, o po to, jau ką spėjome pamatyti, tą spėjome – turėjome 2 savaites.
Ar ilgai šią kelionę planavote? Ar tai darėte patys?
Kadangi dabar forumų, kuriuose žmonės dalijasi savo kelionės įspūdžiais, yra labai daug, tai pirmiausia mes nusibrėžėme visiškai juodą grafiką, o tada klausėme, ką iš tiesų tame ruože vertėtų pamatyti, klausėme, kas ką galėtų rekomenduoti. Sulaukėme iš tiesų labai daug pasiūlymų, tačiau kadangi tai nėra mūsų pirmoji kelionė automobiliu – taip mes keliaujame labai dažnai – tai susirinkome visą informaciją tiesiog internetu. Įvesti į paiešką lankytinas vietas yra labai nesudėtinga, nes internetas visagalis (juokiasi). Aišku, kažkas koreagavosi jau pačios kelionės metu, o kai kurias vietas suradome jau būdami ten, nors jos niekur nebuvo minimos kaip lankytinos.
Žinoma, klaidos buvo neišvengiamos – apsiskaičiavome su laiku: kažkur paskubėjome galvodami, kad niekur nespėsime. Bet manau, kad daugmaž kelionė pavyko puikiai, todėl, kad pamatėme labai daug. Nesiilsėjome – galima sakyti, dirbome – keldavomės anksti ryte ir važiuodavome iki pat vakaro. O kadangi baltos naktys ir saulė šviečia net 3 valandą nakties, tai buvo labai patogu, nes nesuprasdavai, diena ar naktis – tiesiog važiuoji, žiūri ir mėgaujiesi.
Kaip vertintumėte skandinavus, kaip žmones?
Kai keliauji, negali pasakyti, koks yra žmonių būdas, nes visi, kuriuos sutinki, dirba turizmo srityje – o jie visi malonūs (juokiasi). O jei norėtume pamatyti tą jų gyvenimą, kažkurioje vietoje reikėtų apsistoti ilgiau.
Tačiau jei yra posakis „ramus, kaip belgas“, man nepanašu, kad belgai būtų ramūs – tačiau tą tikrai būtų galima prilyginti švedams, suomiams. Norvegai gal ir nėra tokie ramūs, tačiau jie yra neskubantys, jų lėtas ritmas. Jie sugeba suderinti gamtą ir civilizaciją.
Kiekvienas norvegas savo kieme turi kemperį – tokio kiekio dar neteko matyti. Jie kiekvieną savaitgalį išvyksta į kalnus ar kokią žvejybos vietą – patys labai daug keliauja. Tai tikrai džiugina – jie turi daug gamtos, kuria moka dalintis, bet kartu ją ir tausoja. Niekur nematėme šiukšlių, o turistų yra tikrai labai daug.
Skandinavijos šalys yra žinomos ir dėl aukštų kainų, vis dėlto gal pavyko per daug neišlaidauti?
Mes apskritai esame ganėtinai taupūs ir mokame suktis. Daugiausiai mums kainavo kuras, o maistą, kaip tikri lietuviai, mes dėjomės iš namų. Turėjome duonos, lašinių paltį ir viso kito. Mums nereikėjo ir nakvynių, nes vietoje lovos mums buvo automobilis, kuriame buvo labai patogu. Prausėmės ežeruose arba degalinėse, kuriose paruošti ir dušai. Jie kainuodavo 10 kronų (t.y. 1 eurą). Nebuvome nei murzini, nei prakaituoti (juokiasi).
Tačiau taip, buvo brangu, nors to, kad negalėtume kažko įpirkti, irgi nebuvo. Paprasčiausiai nelakstėme po kavines, restoranus. Pagrindinis mūsų tikslas buvo netgi ne miestai, o pati gamta. Manau, kad tai nekainavo labai brangiai. Tiesa, kuras ten buvo 50 euro centų brangesnis, nei pas mus. Tai štai įpilti baką kuro jau atrodė nemaži pinigai.
Kokių nuotykių patyrėte?
Tikriausiai, kad patys iš savęs tokių dalykų nesitikėjome. Niekada negalvojau, nei kad aš kopsiu į kalnus, nei kad eisiu daugybę kilometrų, kad pasidaryčiau keletą gražių nuotraukų. Bet sugebėjome savo svorį užtempti ir į kalno viršūnę, ko dar nesuvokiu nei aš, nei mano vyras, nes esame nemaži. Pasivaikščioti 13 kilometrų iki kanjono atrodo nieko tokio, bet juk kelias neasfaltuotas!
Taip pat išlindo savybės, kurių nė nežinojau turinti. Pavyzdžiui, išlindo klaustrofobija, o ten buvo labai daug tunelių, kuriais reikėdavo vairuoti. Niekada nepamiršiu 8,6 km tunelio, kai buvau už vairo ir galvojau, kas mane čia įkišo? Rankos prakaituoja, širdis plaka. Galvojau, kad viskas – dabar tai numirsiu.
O kad būtų sprogęs koks ratas, ar būtume kažkur pasiklydę, tai tokių dalykų nebuvo. Tiesa, vienąkart kiek paklydę buvome. Lipome į kalną ir susipažinome su tokiais lietuviais, kurie gyvena Osle. Su jais užsikalbėjome, ir nors mums reikėjo prie Velnio grotų, kartu su jais pasiekėme kalno viršūnę. Tada jau kilometrą kalnais reikėjo pėdinti atgal (šypsosi).
