„Kaip gali eiti pataisos keliu, kai gyvena vienoje patalpoje kai kada iki 40 vyrų, tu nori taisytis, o kiti tik pagilinti savo nusikaltimo įgūdžius?“ – klausia jis.
J. Cikana pataisos namuose pirmą kartą kaip savanoris tikina apsilankęs dar studentiškais laikais, o dabar jau trejus metus lankėsi Kybartuose, metus turi galimybę lankytis Marijampolės pataisos namuose. Čia jis tarnauja įkalintiesiems, su kuriais meldžiasi ir klauso jų išpažinčių.
Nors tarnystė čia nelengva, vyras tikina, kad mes visi esame sužeisti žmonės – tai bruožas, apjungiantis tiek kalinius, tiek laisvėje esančius žmones.
Portale tv3.lt – pokalbis su Marijampolės kapelionu Jonu Cikana apie kalinčiųjų integraciją išėjus į laisvę, pataisos namų gyvenimą ir spragas, kurios yra iššūkis ne tik visuomenei, bet ir visai valstybei.
Anksčiau savanoriavote Kybartų pataisos namuose ir šiuo metu – Marijampolės pataisos namuose. Kuo tiksliai užsiimate savanoriaudamas, kaip atrodo ta savanorystė?
Pataisos namuose savanoriauju kaip kunigas, vyskupo paskyrimu – tai visų pirma patarnauju religiniam kultui, įkalintųjų. Tiek Kybartų pataisos namuose, tiek Marijampolės pataisos namuose yra išskirtos patalpos (koplytėlės), kur susirenka norintys pasimelsti, čia aukojamos šv. Mišios jų intencijomis, kaip ir laisvėje, meldžiamės tiek už gyvus, tiek už mirusius jų artimuosius ir juos pačius.
Taip pat nueinu į asmeninius pokalbius, ypatingai į atskirus sektorius, nes negali visi norintys, vienu metu rinktis į koplyčią, nes yra skirtingi režimai, būriai, kurie neturi laisvės, vieni su kitais susitikti, dėl bendro ir jų pačių saugumo. Taip pagal tai ir savanorystės laikas yra skirstomas: vienu laiku einu į vienus būrius, vėliau pas kitus ir tam esu pasiskyręs vieną gerą pusdienį savaitėje. Tai nėra daug, bet vis šis tas.
Kaip vertintumėte patirtį? Ar labai skiriasi sąlygos ir savanorystė Kybartuose ir Marijampolėje?
Sąlygos ir savanorystė vienur ir kitur labai panašios, tik tenka derintis prie kitų jų užsiėmimų ir veiklų, o kartu ir jų pačių laisvo atsiliepimo. Kartais sutampa laikas su jų pasimatymais, ar kitomis veiklomis. Pavyzdžiui, Kybartuose pradžioje sutapdavo mano apsilankymo diena ir laikas su pirties diena, po to teko derintis su vadovybe ir keisti apsilankymo laiką. Kybartuose nebuvo vadinamo kalėjimo režimo iki gyvos galvos, o čia Marijampolėje jis yra, tad vieną dieną mėnesyje einu pas juos.
Ar neturėjote abejonių eiti savanoriauti į pataisos namus? Ko paskatintas nusprendėte savanoriauti būtent čia?
Mums krikščionims yra vienas geras darbas kūnui ir sielai: kalinį aplankyki, nemokantį pamokyti. Ši savanorystės nėra grynai mano paties pasirinkta, ji atėjo iš pokalbio su vyskupu ir jo pasiūlymu, o mano atsiliepimo ir sutikimo. Gal pačioje pradžioje buvo daugiau iššūkis, nes tai nežinoma žemė, ta jų pačių tvarka, pataisos namų struktūra. Bet nugali troškimas padėti žmogui pažinti save, pažinti Dievą – pamilti save, pamilti Dievą, o tuo pačiu ir artimą.
Esu jau pakankamai seniai, dar būdamas studentas, ėjęs kaip savanoris į pataisos namus, tiek Kaune į nepilnamečių pataisos namus, tiek ir Marijampolėje, bet tai nebuvo kažkokia nuolatinė savanorystė. O dabar jau treji metai, kaip turiu nuolatinį leidimą eiti į pataisos namus kaip Marijampolės pataisos namų koplytėlės kapelionas.
Pataisos namuose reikia bendrauti su nusikaltusiais žmonėmis, tenka išklausyti jų istorijų, išpažinčių. Ar įžvelgiate bruožų, kurie juos visus vienija?
Visų pirma mus visus vienija, kad esam žmonės. Jau nuo praėjusių metų Katalikų Bažnyčioje, popiežiaus Pranciškaus paskatinti, atsiliepinėjome į Sinodinį kelią savo bendruomenėse ir apmąstant to kelio etapus ir pagalbines temas, buvo išryškinta pastaba, kad esame Bažnyčia – kaip „karo lauko ligoninė“ ir esame visi, vienaip, ar kitaip sužeisti.
O pataisos namuose, per savo sužeidimus yra ir kitus sužeidę, ar kitaip nusikaltę žmonės. Manau, kad tai ir yra ne tik įkalintus žmones, bet ir visus mus jungiantis bendro sužeistumo bruožas. Tik gal pas juos ryškesnis ir daugiau turėjęs įtakos jų gyvenimo įvykiuose, kurie juos atvedė iki pataisos namų.
Ar sunku kalinčius žmones atvesti į doros kelią?
Esu tikras, kad į doros kelią juos veda Dievo malonė, o ji ateina įvairiai: kai kurie liudija, kad juos ji ištiko dar prieš įkalinimą, kai patys pasidavė teisėsaugai, kitus per perskaitytą gerą knygą – pavyzdžiui, šv. Raštą, per kitą žmogų, jo nuoširdumą, patikėjimą juo, jo išklausymą ir taip toliau. Tai jau yra kiekvieno, besikeičiančio unikali istorija, kurią turėtų jie patys paliudyti ir papasakoti. O tokių yra nemažai.
Aišku, lieka dalis, kuri, atrodo, nesikeičia, bet manau, kad tai yra giliai sužeisti žmonės, per tai gali būti ir blogio dvasios įtakoje esantys, taip pat ir psichinių problemų turintys žmonės (čia jau reikia medicinos pagalbos). Bet esmėje Dievas sukūrė žmones gerus ir kaip šv. Raštas sako, net labai gerus.
O toliau lieka ir kitas atviras klausimas: kiek pataisos namai Lietuvoje yra pataisos namai? Pavyzdžiui. kaip gali eiti pataisos keliu, kai gyvena vienoje patalpoje kai kada iki 40 vyrų, tu nori taisytis, o kiti, tik pagilinti savo nusikaltimo įgūdžius? Čia jau didis iššūkis Lietuvos valstybei, kaip buvusius kalėjimus paversti pataisos namais. Tam reikia infrastruktūros ir tai veiklai pasišventusių tarnautojų, savanorių ir net visuomenės indėlio.
Ar bendraujate su jau į laisvę išėjusiais kaliniais? Jei taip, koks žmonių požiūris į juos, ar nesunku integruotis į visuomenę?
Per mano tarnystės trumpą laiką jau yra keletas išėjusių į laisvę, bet jie turėjo artimuosius, kas jų laukė, o ir gyvena kitame krašte Lietuvos, tad dar neteko sutikti. Visuomenės požiūris įvairus – sakykime, artimieji, kaimynai, atrodo, priima betarpiškai, o kitai visuomenės daliai reik įrodyti, kad išėjęs į laisvę nepavojingas, nekelia grėsmės, taikus, patikimas, sugyvenamas žmogus.
Ar iš jūsų patirties, daug nusikaltusių išėję į laisvę grįžta į tą patį kelią?
Iš bendravimų su nuteistaisiais, pasisako, kad kai kurie sėdi jau kelintą kartą. Bet pažįstu laisvėje žmonių, kurie yra sėdėję, bet šiuo metu gyvena pilnavertį, sėkmingą gyvenimą, turi darbus yra sukūrę šeimas, augina vaikus.
Savo darbe, savanoriaujant tenka dažnai klausyti kitų išpažinčių, istorijų, kurios neabejotinai būna sukrečiančios. Ar Jums pačiam nesunku viską išklausyti, jiems patarti?
Palydint žmones jų žaizdose, sužeidimuose, taip istorijos įvairios ir net sukrečiančios, bet kunigas neina savo jėgomis, ar savo vardu. Išpažintis yra sakramentas, kur pagrindinis veikėjas Dievas, jo gailestingumas ir gydymas, dvasiniame pokalbyje taip pat vadovauja ir veda šv. Dvasia ir be jos palaimos neini ir nepradedi bendrystės.
Ir čia jau veikia specialios Dievo dovanos, šioms tarnystėms atlikti ir ačiū Jam už Jo malones, kurios klausantį, palydintį stiprina, apsaugo nuo to blogio, kurį girdi ir jis surišamas, kaip antai Susitaikinimo sakramente ir atiduodamas Dievo žiniai. Ir tai veikia, ir, sakyčiau, yra kaip Dievo buvimo įrodymas.
