Sostinės širdyje, viešbučio „Stikliai“ kiemelyje ketvirtadienio popietę su šampano taure draugai ir artimieji amžinojo poilsio išlydėjo Ireną Marozienę. Atsisveikinimas – kitoks nei įprastai. Skambėjo ne liūdna, gedulinga muzika, o gatves užliejo šilta, nuotaikinga grupės „Queen“ muzika, švelnūs Brian Adams dainų akordai.
Pats Jogaila Morkūnas apie savo ilgametę bičiulę kalbėti turbūt galėtų daug. Kaip sako jis, tai buvo žmogus, su kuriuo galėdavai nuveikti bet ką ir puikiai praleisti laiką.
„Kiekvienas susitikimas su ja yra prisiminimas. Su ja ir audringuose vakarėliuose pabūni, ir konstruktyvių darbų atlieki. Aš ją pažįstu daugiau nei 20 metų... Ji man buvo viena iš „verslo mamų“, kuri aiškindavo, kad va čia taip, čia kitaip reikia, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose. Ji man padėdavo savo gyvenimo dalykus tvarkyti, padėjo kitaip į verslą žiūrėti“, – dalijasi vyras.
Ireną Marozienę jis prisimena kaip tikrą energijos ir saulės spindulį, kuris visada praskaidrindavo kiekvieno ją sutikusio žmogaus nuotaiką.
„Ji buvo tas žmogus, kuris įeidamas į kambarį jį nušviesdavo kaip fejerverkas. Iš jos sklido energija, gyvenimo džiaugsmas. Iš jos gavau gerą pamoką, kaip reikia švęsti gimtadienius, kaip reikia apskritai švęsti viską bet kokioje aplinkoje, kaip į gyvenimą žiūrėti pozityviai ir su optimistine gaidele. Ji buvo kažkas neįkainojamo ir esu labai dėkingas jai už tai“, – šypsosi jis.
Paklaustas, ar jį nustebino tokia šilta ir visai neliūdna atsisveikinimo su bičiule atmosfera, vyras tikina, kad šis susitikimas jam buvo tarsi pavyzdys:
„Manau, kad toks atsisveikinimas su žmogumi galėtų tapti geru pavyzdžiu. Norėčiau ir aš išeiti su triukšmingu vakarėliu ir be jokių nuobodžių verksmingų laidotuvių. Tai tikrai tas atsisveikinimo modelis, kuris atspindi ją ir tai, koks žmogus ji buvo. Šampano tik dar išgerčiau ir iki nakties būčiau čia“, – gražių žodžių negaili jis.
Visi ją pažinoję vieningai sutaria, kad ji buvo energija, gerumu ir nuoširdumu spinduliuojantis žmogus. Jos artimas draugas, nuo pat jaunystės ją pažinojęs stilistas Mantas Petruškevičius negaili gražių žodžių apie ją.
„Ireną prisimenu kaip tikrą energijos šaltinį. Ji buvo mano viena artimiausių draugių, ji buvo labai patikima. Čia tikriausiai ir yra visa esmė, kad galėtum žmogumi pasitikėti. Tikrai labai didelis praradimas visam mūsų draugų ratui, kad išėjo tokia gera, energinga ir mylinti gyvenimą moteris“, – portalui tv3.lt pasakojo jis ir pridūrė, kad Ireną pažinojo mažiausiai 20 metų.
Jis tikina, kad apie Ireną Marozienę gražų žodį galėtų pasakyti kiekvienas:
„Manau, kad ji buvo atsidavusi ir šeimai, ir darbui. Net paklausus jos darbe personalo, kaip ji elgėsi su jais, manau, kad visi žmonės pritartų, kad ji visada bendraudavo pagarbiai. Į ją visada buvo galima kreiptis pagalbos bet kokiais klausimais. Ji buvo tas žmogus, kuriam galėjai skambinti nors vidury nakties – ji pagelbėdavo visais klausimais“, – sako M. Petruškevičius.
Jis taip pat prabyla ir apie vieną susitikimą, kuriam, deja, nebuvo lemta išsipildyti.
„Tų prisiminimų su ja turiu begalę. Mes kartu dažnai vykdavome ir į keliones, ir vakarėliuose šėldavome kartu. Labai sunku išskirti kažką. Tik kitą savaitę planavome susitikti pas ją svečiuose, kalbėjome, kad reikia suvalgyti cepelinų. Taip ir nesusitikome“, – sako vyras.
Patį jos draugą žinia apie netektį pakirto netikėtai:
„Kiek žinau, su jos sveikata paskutiniu metu buvo viskas tvarkoje. Man tai buvo absoliučiai netikėta žinia – ji puikiai jautėsi ir negaliu iki šiol patikėti, kad jos nebėra. Kiek žinau, tai ji puikiai jautėsi.“
Bene 15 metų Ireną pažinojo ir dar vienas dizaineris Egidijus Rainys.
„Labai sunku dabar parinkti tinkamus žodžius... Ji linksmas, pozityvus, draugiškas, itin ištikimas žmogus, kompanijos siela. Man šiandien visą dieną galvoje paskutinis mūsų pokalbis, vykęs penktadienį, skamba. Ji sakė, kad viskas gerai, turime gyventi, džiaugtis gyvenimu. Jos pozityvumas užkrėtė ir užbūrė. Ji buvo tiesiog lyderė“, – portalui tv3.lt sako jis.
Taip pat jis sako buvęs šokiruotas dėl šios žinios, nes moteris buvo sveika. „Visiškai netikėtai mane pasiekė žinia. Vakar dar turėjome su ja susitikti dėl mūsų naujų kūrybinių projektų. Audiniai parinkti jau buvo, aš jos laukiau, bet taip ir nesulaukiau atvažiuojančios... Tik po poros valandų sužinojau skaudžią žinią...“ – teigia jis.
Skaudi netektis palietė ir Vokietijoje gyvenančią sporto žurnalistę Laimą Janušonytę. Ji apie Ireną pasidalijo socialiniuose tinkluose.
„Yra žiauriai, tiesiog nepakeliamai liūdna ir graudu, kai išeina Tavo bendraamžiai... Mes nebuvome geros draugės, bet geros pažįstamos. Keliai susitikdavo tai …labai labai seniai… kokiose nors automobilių lenktynėse, paskui pas draugus,šventėse ar Amatininkuose... Irena Marozienė buvo... tiesiog ranka nekyla rašyti buvo… ji – visada besišypsanti, pozityvi, graži, visada kupina gerų jausmų, draugiška ir labai geranoriška.
Ji mokėjo džiaugtis gyvenimu, jį labai mylėjo ir brangino, ir gyveno….Stipri, talentinga, daug pasiekusi moteris. Jai dar gyventi ir gyventi…ir mylėti,ir šampaną gerti, ir su draugais švęsti gyvenimą, ir ir ir ... daug visko. Deja, Irutė išėjo, vakar. Taip staiga, per greitai, tikrai per anksti… Kai išeina bendraamžiai – susimąstai: kiek liko Tau? Ar ta vasara dar pasikartos? Ar susitiksi su savo draugais, ar išgersi taurę vyno,ar dar prisės šalia Tavo sena gera pažįstama? Liūdesys….
Nuoširdi užuojauta Irutės dukroms Birutei ir Justinai, artimiesiems, draugams ir visiems pažinojusiems šią nuostabią,energingą, gyvenimą mylinčią moterį. Labai Tavęs ilgėsimės, Iručiuk, būtinai užsuksim į Amatininkus išgerti taurę vyno ir prisiminsime Tave – tokią trapią ir kartu labai stiprią. Ilsėkis ramybėje“, – rašė L. Janušonytė.
Kaip minėjo daugelis Ireną pažinojusių žmonių, visi ją apibūdino kaip itin šiltą ir patikimą žmogų. Štai, kaip ją apibūdina artima bičiulė Reda Jacikevičienė:
„Nedaugžodžiaujanti, konkreti, visada turinti stiprią poziciją. Labai mylėjo savo mergaites, ypač jomis didžiavosi pastaruoju metu, kai dukros užaugo ir mamos – dukros santykis tapo dar ir moterišku. Ne mažiau ji mylėjo Lietuvą. Aplankiusi didelę dalį pasaulio, visada džiaugdavosi sugrįžus namo, o sodybą Molėtų rajone vadindavo rojaus kampeliu.“
„Pandemijos metu mūsų fizinis kontaktas nutrūko, bet mudvi visada palaikėm ryšį ir vis planavom susitikti šampanui, kurį ji mėgo“, – portalui tv3.lt priduria pašnekovė.
Kaip ir kitus artimus draugus, Irenos mirtis Redą užklupo labai netikėtai. „Apie sveikatą kalbėtis neteko, daugiau apie grožį ir estetiką. Ji viską apibūdindavo elegantiškai – taip ir atrodė!“
„Sunku kalbėti būtuoju laiku... Irena visada išliks tuo žmogumi, kurio visada trūks, kurio niekada nepamirši...“ – sunkiai žodžius renka ji.
