Projektų vadovu dirbusiam vyrui iš Prestono (Lankšyro grafystė) devyniais mėnesiais anksčiau buvo diagnozuotas agresyvus smegenų vėžys – glioblastoma. Pora desperatiškai troško sukurti šeimą, todėl pradėjo dirbtinio apvaisinimo (IVF) procedūras. Vos dvi dienos prieš Stuarto tragišką mirtį buvo atliktas embriono perkėlimas, pranešė The Sun.
„Kad laukiuosi, sužinojau tarp Stuarto mirties ir jo laidotuvių“, – prisimena Alexandra.
Nėštumas suteikė jai vilties po skaudžios netekties, tačiau likimas iškrėtė dar vieną žiaurų pokštą – 12-ąją nėštumo savaitę moteris sužinojo, kad įvyko persileidimas.
„Tai buvo be galo skaudu,“ – sako ji. – „Vėliau bandžiau dar kartą, bet nesėkmingai.“
Alexandra priduria: „Stuartas buvo nuostabus vyras, o tėvu būtų buvęs neįtikėtinas. Jis vis kartodavo, kad nekantrauja, norėjo keturių vaikų – sakiau jam, kad tai gana ambicinga. Jis juokavo, kad jam nesvarbu, kokia tvarka jie gimtų, bet labai norėtų sūnaus, su kuriuo galėtų žaisti futbolą. Jis būtų dievinęs būti tėvu. Mes būtume dievinę būti šeima.“
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Abu jie užaugo Prestone ir pažinojo vienas kitą iš matymo, tačiau pora susibūrė tik 2015-aisiais per draugo vakarėlį.
2017-aisiais jie nusprendė susituokti, nes Stuarto darbas gynybos ir saugumo kompanijoje „BAE Systems“ pasiūlė galimybę išvykti gyventi į Teksasą, JAV.
„Viskas vyko greitai,“ – sako Alexandra. – „Bet planas buvo toks: jei norėjau pasilikti ilgiau nei šešiems mėnesiams, turėjome būti susituokę.“
Vis dėlto Stuartas ilgėjosi namų – tėvų Lauros ir Peterio, sesers Heather, artimų draugų bei savo mylimos futbolo komandos „Preston North End“. Po trijų mėnesių jie grįžo į Angliją, tačiau vis tiek nusprendė surengti vestuves. 2017 m. gruodį jie susituokė Armathwaite Hall viešbutyje Kesvike, Kambrijoje.
„Tai buvo tobula,“ – prisimena Alexandra. – „Sakėme, kad nieko nenorėtume keisti.“
Po svajonių medaus mėnesio Dubajuje ir Mauricijuje 2018 m. balandį Alexandra pastebėjo, kad Stuartas tapo užmaršus.
„Buvo keista – jis pamiršdavo dalykus. Dabar suprantu, kad tai buvo pirmieji ligos ženklai, bet tuo metu galvojau, kad jis tiesiog manęs neklauso. Sakydavau: ‘Stu, mes vedę tik kelis mėnesius, o jau elgiamės kaip sena pora, kuri ignoruoja vienas kitą’.“
Nerimą keliantys ženklai
Kai Stuarto mintys tapo vis labiau sumišusios, Alexandra jį užregistravo pas šeimos gydytoją, kuris išrašė antidepresantų.
„Tuo metu tai atrodė logiška,“ – pasakoja moteris. – „Po vestuvių, kelionių ir viso jaudulio galėjo būti laikinas nuovargis. Bet aš jį pažinojau – jo nuotaika nebuvo prasta. Jaučiau, kad čia kažkas kita.“
Vos po dviejų dienų Stuartas pradėjo vemti. Alexandra iškvietė pagalbą, o po patikrinimų vietos ligoninėje jam buvo atlikta KT, kurioje gydytojai aptiko darinius smegenyse.
Po MRI tyrimo 2018 m. rugpjūčio 13 d. buvo patvirtinta – smegenų auglys. Jau po kelių dienų vyras buvo operuotas šešias valandas, o po dešimties dienų gydytojai pateikė baisią žinią – nepagydoma ketvirto laipsnio glioblastoma.
„Gydytojas sakė, kad tai ne jo kaltė – ne gyvenimo būdo pasekmė, tiesiog baisi sėkmės stoka. Stuartas visada laikė save laimingu žmogumi, visada viskas jam sekdavosi. Ir kai gydytojas pasakė, kad šįkart tiesiog nepasisekė, jis buvo sugniuždytas,“ – pasakoja Alexandra.
Kovotojas iki galo
Nepaisant diagnozės, Stuartas nepasidavė – ramiai ir oriai priėmė gydymą.
„Jo išvaizda labai pasikeitė – anksčiau sportiškas ir lieknas, jis greitai priaugo svorio dėl steroidų, neteko daug plaukų. Tai buvo dar vienas žiaurus smūgis, bet jis viską pakėlė be skundų,“ – sako Alexandra.
Vyras ištvėrė šešias savaites radioterapijos ir chemoterapijos, kurios baigėsi dieną po jo 30-ojo gimtadienio – 2018 m. lapkričio 7 d. Po gydymo jie trumpam išvyko į Budapeštą, kur sukūrė brangius prisiminimus.
Deja, vos po mėnesio vėl pasireiškė galvos skausmai, o 2019 m. sausio MRI parodė, kad auglys atsinaujino. Tų metų sausio pabaigoje jam atlikta dar viena operacija ir pradėtas antras chemoterapijos ciklas.
Galiausiai, po kelių mėnesių ligoninėse, Stuartas buvo išleistas namo. „Jis stengėsi gyventi kaip anksčiau – keldavosi anksti, vedžiodavo mūsų šuniuką Hooperį, klausdavo: ‘Na, ką šiandien veiksim?’.“
Tačiau 2019 m. gegužės 19-ąją, kai pora ruošėsi važiuoti pietų su draugais, Stuartą ištiko lemtingas priepuolis.
„Jis atrodė blogai, todėl paskambinau jo tėvams, kurie netrukus atvyko. Kai jie pasirodė, Stuartui prasidėjo traukuliai. Kaimynai ir sesers sužadėtinis bandė jį gaivinti, bet nesėkmingai. Tai buvo siaubinga. Bet kartu džiaugiuosi, kad jam nereikėjo kankintis – labiausiai jis bijojo tapti prikaustytas prie lovos,“ – sako Alexandra.
Kova dėl kitų gyvybių
Praėjus metams po vyro mirties, Alexandra, padedama organizacijos „Brain Tumour Research“, nusprendė viešai pasakoti jų istoriją.
„Prieš Stuarto diagnozę apie smegenų auglius žinojau labai mažai. Vėliau supratau, kad ši liga – viena pavojingiausių, tačiau tyrimams skiriama vos 1 % visų onkologinių fondų. Tai šokiruoja,“ – sako ji.
„Tokios istorijos kaip mūsų dažnai lieka nepastebėtos, nes žmonės, kurie neišgyvena, dingsta iš viešos erdvės. Bet jų istorijos taip pat svarbios. Jei mūsų patirtis padės paskatinti tyrimus ir suteiks kitiems daugiau galimybių nei turėjo Stuartas – vadinasi, visa tai turėjo prasmę.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
