Anot Dovilės, ji iki šiol prisimena rimtus gydytojų veidus, kai situacija tapo kritine.
Atsivėrė apie savo patirtį
Pasak verslininkės, vien pradėti gimdymą buvo sunku, teko jį skatinti, nes jos iki tol išmėginti būdai neveikė:
„Aš tikrai labai stengiausi „prisišaukti“ gimdymą. Kopiau į Gedimino kalną, gėriau aviečių lapų arbatą, valgiau ananasus, išbandžiau visas mankštas bei teorijas... Bet gimdymas vis tiek neprasidėjo.
Su gydytoju buvome sutarę, kada vėliausiai gimdymas bus skatinamas. Tad sulaukus tos dienos, atvykome į ligoninę. Skatinimas vyko lėtai, o gydytojas reguliariai tikrindavo situaciją. Galiausiai pasakė: „Laikas keliauti į gimdymo palatą“.
Tuomet nuleido vandenis – ir nuo tos akimirkos viskas įsibėgėjo. Sąrėmiai tapo intensyvūs, o kiek padėjo tik… Vyro pučiamas vėjelis. Nors buvau išmokusi kvėpavimo praktikų, skausmas ėmė viršų, galiausiai nusprendžiau paprašyti epidūro – po jo kiek pagerėjo, kaklelis buvo praktiškai pilnai atsivėrės ir atrodė, kad jau finišo tiesioji jau čia pat – netrukus sutiksiu savo mažylį.“
Kaip pasakoja pati Dovilė, būtent tada ir atsirado nerimą keliantys ženklai:
„Ir tada… Viskas pakrypo visai kita kryptimi.
Prisimenu gydytojų veidus – rimtus, susirūpinusius. „Reikia skubiai daryti Cezario operaciją. Ar sutinkate?“
Virkštelė buvo du kartus apsivyniojusi aplink mažylio kaklą, jam ėmė trūkti deguonies - reikėjo veikti nedelsiant. Kaip gydytojas vėliau pasakė, būna ekstrinių Cezario operacijų, o būna ekstra-ekstrinių. Mano atvejis buvo būtent toks.
Viskas vyko taip greitai, kad po kelių minučių jau buvau operacinėje. Aplink daug žmonių, visi susikaupę, tylu. Aš bandau giliai kvėpuoti, mintyse kartodama: tik kad viskas būtų gerai.
Ir po kurio laiko išgirdau jo verkimą. Man tai reiškė tik viena – jis gyvas, jis čia, viskas gerai.“
Anot moters, šis momentas buvo itin jautrus:
„Kai jį paguldė ant mano krūtinės – verkiau upeliais. Ir net dabar, rašydama, vėl susigraudinu. Nes tai buvo pati stipriausia, pati gražiausia akimirka mano gyvenime.
Taip, gimdymas buvo toli gražu ne lengvas. Buvo baimės, streso, ašarų (ir net prašiau raminamųjų, bet sakė - gausiu tik pagimdžiusi). Bet po visko tą patį vakarą parašiau žinutę šeimai: "kartočiau viską dar kartą, užsimerkus, net šiandien.“
Nes ta akimirka, kai pirmą kartą pamačiau jį, viską „nuplovė“. Liko tik dėkingumas, kad jis sveikas. Ir kad dabar – mes jau kartu.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
