– Pažiūrėti, ar cementas nešlampa.
– Taigi jau buvai. Du kartus ėjai.
– Buvau, bet maža kas.
Taip, ar panašiai kalbėdavo visais laikais vyrui per lietų iš namų išeinant. Tai spąstų tikrinti, tai arklių pažiūrėti, ar dar kartą pasidomėti, ar gerai garažas užrakintas. Aišku, galėjau ir toliau stebėti, kaip prie lipnios, mažo mūsų laikino kambario viduryje pakabintos juostos, dviem musėms jau prilipus, ratus suka ir artėja trečioji. Labai įdomus, azartiškas užsiėmimas, sakyčiau. Bet nebeišlaikiau – pakilau nuo sofos, pabučiavau pačią, vaikus, pasikviečiau dar nuo ano karto išdžiūti nespėjusį šunį ir išėjau pro duris.
Cementas aišku jau anuosyk buvo gerai pakavotas po plastikinių maišų ir visokio šlamšto sluoksniais, tad ant kalvelės, prie svirno, patikrinau naujienas telefone (tik toje vietoje internetas veikia padoriau. Jei reikia išsiųsti didesnį laišką – sėdu į mašiną ir važiuoju geresnio ryšio ieškoti) pagriebiau kažkada paties pintą, tad nelabai kokybišką, tik didelius grybus sulaikantį krepšį ir išėjau į mišką. Grybų. Nors ne – ne grybų, sakytų vieciniai, o voveruškų.
Bet ne grybai mane sudomino, bičiuliai.
Iš pradžių stebėjau sraigę. Vynuoginę. Ji akivaizdžiai buvo supainiojusi vynuogę su elektros stulpu, nes šliaužė būtent juo. Viršun. Nuo žemės jau buvo pakilusi kokius pusantro metro, o gal ir daugiau, tad kelionės jau iki šiol ilgos būta. Ir pabaiga dar nekvepėjo. Tik va – problema. Priešais ją tvirtai įsikibusi betono stovėjo dar viena musė. Žemyn galva. Kita, ne iš maniškių. Akivaizdžiai labiau kovinė. Nei lietus, nei vėjas, nei artėjanti būtybė neprivertės jos pasitraukti iš savo vietos. Kurį laiką kiautas dar slinkosi viršun, bet staiga, iki vabzdžio likus geram sprindžiui, sraigė sustojo. Suabejojo. Gal net išsigando. Todėl pradėjo sukti tikslo link lanku, dešiniu flangu, bandydama tą juodą dėmę su kojytėmis apeiti šonu. Viena antena visą laiką buvo nukreipta į kliūtį, kad nepamestų grėsmę keliančiosios galimų veiksmų, kad į namus ant nugaros spėtų susigrūsti, jei ką. Kita atauga tyrinėjo aplinkkelį. Buvau bepradedąs spėlioti, kad gal musės gi jau negyvos būta – sudžiūvo per karsčius ir liko toks skeletas. Todėl paėmiau uolių ESO darbuotojų po elektros linija šviežiai nupjautą kažkokio augalo šaką ir pradėjau ją atsargiai artinti musės link. Tik pakutenti baudžiausi. Tačiau likus milimetrams iki josios pažasties musė ėmė ir dingo – nuskrido. Gyva.
Taip, sudrumsčiau gamtos pusiausvirą, neiškenčiau laukti, kuo visa ši kelio drama baigsis. Labai lėtas procesas, nes ta sraigė ypač panašėjo į mano statybas šiandien. Bet, kita vertus, sutaupiau moliuskui kokią valandą gyvenimo, nebereikės dangaus link ratu sukti. Galės ramiai, iki pat laidų, tiesiu taikymu.
Per lietų statybose, žmogus, iš dyko buvimo, daug ko prisigalvoji.
Vakar buvo sekmadienis, oras pagerėjo, tai ne visi čia labai dievobaimingi, atėjo narsių vyrų padirbėti sekmą dieną, už tas pralytas kelias.
Tai tas ant to. Beveik.
P.S. TV projektas „Starkus stato“ bus vėlyvą rudenį, per TV3. Filmuojame visokias čia nutinkančias patirtis, tikiuosi ir Jums bus įdomu. Dar daugiau galite jau dabar rasti specialiame puslapyje: https://www.tv3.lt/rubrika/naujienos/zmones/starkus-stato
