Naujienų portalui tv3.lt S. Milinytė atvirai prabilo apie šventes, kurias praleido be artimųjų ir ryšį su šeima.
Anot pašnekovės, šeima matydavosi gana dažnai, tačiau pandemija nutolino šiuos susitikimus: „Mano šeima dažnai keliauja. Jie pas mane praleidžia nemažai laiko, o ypač mama. Dabar nesimatėme jau apie metus su puse. Šis laiko tarpas yra tikrai ilgas, kadangi esame įpratę matytis dažniau. Pas mane šeima atvažiuoja ir šventėms.“
Mergina atviravo, kad jai dabar labai trūksta šeimos apkabinimų bei laiko praleidimo su jais. „Jaučiu begalinį ilgesį. Man kartais taip trūksta paprasto mamos apkabinimo, tvirto tėčio peties ar tiesiog pasidalinti kažkuo su broliais. Jau daug laiko gyvenu viena. Trūksta to artumo bei namų pilnumo. Tikrai dažnai trūksta“, – sakė ji.
Nors mergina gyvena ir toli, tačiau jų šeimos ryšys yra labai stiprus ir artimas: „Aš ir mano šeima esame labai daug visko iškentę. Teko patirti nemažai sukrėtimų, išgyventi daug nelaimių. Visa tai mus nepaprastai suartino. Nėra nei vieno mano gyvenime dalyko, kurio nežinotų mano tėvai bei brolis. Galiu drąsiai sakyti, kad visos nelaimės mus suartino labiau nei galima įsivaizduoti. Mes neturime nei vienos paslapties, visiškai viskuo dalinamės, pasitariam dėl kiekvieno žingsnio, kalbamės apie absoliučiai viską. Nėra nieko, ko vieni apie kitus nežinotume. Esam lyg vienas. Tikriausiai daug gyvenimo išbandymų mus padarė neatskiriamus. Vertinam kiekvieną minutę, kurią praleidžiame kartu.“
Simona su savo šeima nuolat kalbasi telefonu ir dalijasi išgyvenimais. „Kiekvieną rytą ir vakarą bendraujame. Nebuvo nei vienos dienos per pastaruosius 6 metus, kad nekalbėtume su šeima. Pirmas dalykas, kurį darau vos pabudusi – skambinu mamai. Skambučiai mūsų trunka valandų valandoms, todėl, kad mes taip būnam kartu. Gaminam, tvarkom namus, dirbam.
O telefonas šalia su įjungtu garsiakalbiu arba kamera. Mama tik prabudusi irgi pirmiausia skambina man. Jei nekabu su mama, tuomet kalbu su tėčiu. Jei tėvai išvažiavę, tuomet su broliais. Bet kokiu atveju šeimos skambučiai yra mūsų kasdienybė. Esam visiškai neatskiriami“, – apie santykius su šeima kalbėjo mergina.
Nepaisant to, jog drauge su ja negyvena šeima ir Simona jaučia didelį ilgesį jai, tačiau darbas jai padeda nepalūžti ir išlikti stipria: „Šiuo metu dirbu 6 dienas per savaite, pilnu etatu. Nuo be galo ankstaus ryto iki pat vakaro. Todėl tai atima visiškai visą mano laiką.
Tą vieną laisvą dieną kurią turiu – praleidžiu tvarkydamasi namus, ruošdamasi savaitei, atlikdama buitinius darbus. Deja, bet šiuo metu laiko sau, poilsiui ar kažkokioms pramogoms – nulis. Jau metus dirbu bio technologijų kompanijos vadybininke, o kai tvarkaraštį tenka derinti dar ir su šou verslo veikla – laiko sau nėra.
Man džiaugsmo teikia darbas. Nors jo yra nepaprastai daug, darbo grafikas labai sunkus, o krūvis nežmoniška, tačiau man patinka dirbti ir užsidirbti. Tai man suteikia pasitikėjimo bei džiaugsmo.“
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad dar visai neseniai mergina papasakojo apie gimtadienį, kuris paženklintas gedulu.
Dainininkė neslėpė, kad laikas neišgydė jos širdies žaizdų – ji ligi šiol pamena tą dieną, kuomet sužinojo apie brolio netektį.
„Nemanau, kad tokią dieną kada pavyks pamiršti. Puikiai prisimenu pirmąsias dienos valandas. Rytas buvo gan įtemptas... Tą dieną aš turėjau pasirodyti „Šok su manimi“ televizijos projekte su kalėdine daina. Ryte skubėjau į saloną, kur man buvo daromas makiažas, šukuosena. Grįžusi namo puoliau ruoštis drabužius, dėliotis daiktus filmavimui... O tada gavome skambutį, kuris pranešė, kad buvo rastas mano brolio kūnas“, – kalbėjo Simona.
Anot pašnekovės, tą dieną ji jautė begalinį skausmą, kokio dar nebuvo jautusi iki tos dienos: „Didžiulis šokas, isterija, širdį skaudėjo taip, jog rodėsi, kad visas kūnas plyšo į gabalus. Niekada gyvenime nesu tiek verkusi...“
„Jis buvo mano pats artimiausias draugas, mano patarėjas. Jis buvo tas, kuris galėjo manimi rūpintis, kaip vyresnysis brolis, tačiau kadangi pats buvo jaunas, ir patarti kaip draugas. Jis nepaprastai rūpinosi ne tik manimi, mano jaunesniu broliu, tačiau ir draugais bei ypač tėvais. Jis buvo pats rūpestingiausias žmogus, kokį tik žinau. Jis niekada nebuvo savanaudis ar egoistas. Visada būdavo pats pirmas visiems padėti. Jo pamokos, patarimai mane lydi iki dabar. Daug detalių noriu pasilaikyti sau, nes tai tikrai asmeniškas reikalas, tačiau drąsiai galiu sakyti, kad jo patarimais vadovaujuosi dar ir dabar“, – apie mirusį brolį kalbėjo mergina.
Merginos gimtadienis jau 10 metų paženklintas gedulu. Būtent per gimimo dieną ji palaidojo savo artimą: „Apie netektį sužinojome gruodžio 7-ą. Tačiau jį laidojome per mano gimtadienį gruodžio 12-tą. Tai man pakeitė visus likusius gimtadienius. Daugeliui gimtadieniai – tai šventės, džiaugsmas, vakarėliai. Aš nuo tos dienos didžiąją gimtadienio dalį noriu praleisti ramybėje, pasimelsti ir prisiminti brolį. Tačiau liūdesio tikrai užtenka. Noriu brolį prisiminti su šypsena. Jis niekada nenustodavo šypsotis, juokauti.“
Ši netektis atlikėjos gyvenimą lydės amžinai. Simona neslėpė, kad visuomet skausmą nešiosis savo širdyje, tai dar labiau suartino ją su tėvais.
„Nemanau, kad kažkada tai bus „normalu“. Man visam gyvenimui liko didžiulė duobė širdyje. Širdies dalis buvo išplėšta, o tai nepasikeis. Tačiau man padėjo tai, kad į viską pažvelgiau iš gerosios pusės. Sugebėjau suprasti, kad ši netektis padarė kai ką ir gero – suartino mane ir mano šeimą. Mes niekada nebuvome artimesni. Dabar rūpinamės vieni kitais labiau nei bet kada ankščiau. Rodome vienas kitam meilę, šilumą, rūpestį labiau nei bet kada“, – atviravo Simona.
Mergina neslėpė ir to, jog gan dažnai ją aplanko niūrios mintys, tačiau ji stengiasi visuomet įžvelgti pozityvą, jog dabar ji turi savo angelą sargą, kuris priverčia ją nesijausti vienišai.
„Kai tik pasidaro liūdna, o tai būna be galo dažnai, nes tokia netektis visam gyvenimui paliko sužeistą širdelę... Tačiau, kai tik būna liūdna, pasakau sau, kad dabar turiu tikrą angelą sargą danguje, kuris mane nuolat stebi ir saugo mano kiekvieną žingsnį. Tai nuolat priverčia nusišypsoti ir nesijausti vienišai ar liūdnai“, – jautriai kalbėjo mergina.
Tiesa, visai neseniai ji išleido dainą, kurią dedikavo savo broliui: „Kai stengiuosi būti stipri, o be galo norisi verkti, atrodo tik ir norėtųsi stovėti lietuje, kur niekas nematytų ašarų... Būnant viešu žmogumi –dažnai turi būti stiprus, o ne palūžęs, turi išlaikyti tvirtą veidą, nesvarbu kaip jautiesi. O ypač po šios tragedijos – visad stengiausi tvardyti emocijas, būti stipri dėl savo tėvų, ypač mamos. Visada maniau, jog jai yra daug sunkiau nei man ir dėl jos turiu išlikti stipri.
Šioje dainoje daug tiesiog muzikos. Visi verkiam, liūdim, visų gyvenimuose kažkas vyksta. Tos dainos dalys, kur yra tik muzika be žodžių yra skirta visiems pagalvoti apie savo gyvenimą, savo nuoskaudas, savo problemas, bei suprasti, kad reikšti emocijas yra gerai, ir nereikia jų gniaužti savyje.“
Baigdama pokalbį apie savo brolį, ji pridūrė, kad netektis padarė ją stipresne asmenybe: „Supratau, kad dabar galiu būti dar stipresnė, kad ir ką darysiu – būsiu saugoma savo angelo sargo. Tikiu, kad matydamas mane laiminga, tuomet ir brolis bus laimingas. Jo siela tikrai tą jaučia.“
