Kokybė, o ne kiekybė. Turbūt taip galima apibūdinti režisieriaus Terrence‘o Malicko karjerą. Per penkias dešimtis šis amerikietis į dienos šviesą paleido vos 10 savo paties režisuotų filmų, tačiau jie visi sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų liaupsių, o ko gero visiems puikiai žinoma 1998-ųjų juosta „Plona raudona linija“ dar ir šiandien yra laikoma vienu geriausiu karinių filmų.
Kol kas naujausias T. Malicko filmas – biografinė drama „Paslėptas gyvenimas“ prasideda su dažną žiūrovą paperkančiu užrašu: „Ši istorija paremta tikrais įvykiais“. Tačiau peržiūrėjęs šią juostą, norėčiau kiek pakeisti šį užrašą ir vietoje „istorija“ panaudoti „kelionė“. Nes o dievuliau, kokia kelionė laukia tiek istorijos veikėjų, tiek ir pačių žiūrovų...
Filmas pasakoja apie realiame gyvenime popiežiaus Benedikto XVI šventuoju paskelbto austro Franzo Jagerstatterio išgyvenimus. Istorija prasideda pribloškiančio grožio Austrijos kalnynuose, kur mūsų herojus ramiai ūkininkauja su mylima žmona Fani ir judviejų dukterimis. Darbštus, doras, mylintis ir mylimas vyras gyvena, regis, idealų gyvenimą. Tačiau jį užtemdo pilkas debesis.
Tas pilkas debesis – tai Antrąjį pasaulinį karą pradėjęs Adolfo Hitlerio režimas. Pilkai nusidažo ir kino ekranas, kuriame visą jaukią Franzo šeimos idilę sujaukia staiga pasirodantys nespalvoti archyviniai kadrai – Hitlerio pakalikų paradai ir paties fiurerio povyza. Franzo ausis pasiekia jį neraminanti žinia – kiekvienas austras vyras privalės imti ginklą ir stoti kautis Trečiojo Reicho pusėn.
Daugeliui žiūrovų Franzas gali pasirodyti itin dievobaimingas ir religingas žmogus. Tačiau mano galva, labiau nei Dievu jis tiki savo laisva valia. O griebti ginklą ir stoti į beprasmį karą jai visiškai nusižengia. Todėl, net pilnai suprasdamas grėsmę savo gyvybei ir savo šeimos gerovei, Franzas yra priverstas priimti sunkų sprendimą, kuris ir įklampino jį į šio teksto įžangoje minėtą klampų smėlį. Besąlygiškai savo žmonos palaikomas vyras atsisako kariauti ir yra pasiunčiamas į kalėjimą
Kaip Franzui pavyksta iš to smėlio kapstytis? Pamatykite patys. Išduosiu tik tiek, kad neprarasti sveiko proto jam padeda dėl vyro pasirinkimo kaimynų ujamos Fani laiškai. Šie laiškai yra realūs ir išlikę iki šiol. Susirašinėjimų ištraukas panaudojo ir T. Malickas, padarydamas jas vienu stipriausiu juostos scenarijaus elementų.
Kiek nusisukime nuo filmo „dūšios“ ir žvilgtelėkime į technines jo savybes. O jos nepriekaištingos. Pripažinsiu, pamatęs, kad juosta trunka beveik tris valandas, kiek
išsigandau, kad istorija bus ištempta ir nuobodi, tačiau čia puikiai sužaidžia kraštovaizdžiai. Lėti, niekur neskubantys kadrai kartais priverčia pamiršti, kad žiūri istorinį filmą, o ne kelionių dokumentiką, tačiau tai nėra blogas dalykas. Anaiptol, šie reginiai priverčia atsipalaiduoti ir kiek išjungti smegenis, bei parodo, kad net ir tokiame gražiame pasaulyje gali vykti tokie žiaurūs dalykai.
Žavi ir aktorių darbas. Su Holivudo gigantais prie pastarųjų filmų pasidarbavęs T. Malickas šį kartą nesirinko pasaulyje lengvai atpažįstamų veidų ir subūrė šaunią europiečių kompaniją. Ir galiu tik pagirti šį pasirinkimą. Greičiausiai filmas prarastų dalį pojūčio, jei ekrane šmėžuotų vokišku akcentu bandantis kalbėti Bradas Pittas.
Šiokius tokius prisiminimus gali sukirbinti nebent Franzą įkūnijusio Augusto Diehlo veidas, pažįstamas iš Quentino Tarantino „Negarbingų šunsnukių“, kur šis suvaidino vokiečių majorą Hellstromą.
Yra sunku rašyti apie šį filmą. Yra sunku ir kalbėti apie šį filmą, o ypač jį rekomenduoti. Kodėl? Nes labai sunku žodžiais nusakyti jausmus, kuriuos sukelia visas siužeto, dialogų, kinematografijos ir garso takelio kratinys. Tiesą sakant, net neabejoju, kad tie jausmai kiekvienam žiūrovui yra individualūs. Vieni verks, kiti paskęs apmąstymuose, kaip elgtųsi patys, trečius papirks filmo išvaizda. Na, būkim biedni, bet teisingi – kai kuriems šis filmas bus nuobodus ir visiškai nepatiks. Bet duoti šansą jam tikrai verta.
„Paslėptas gyvenimas“ pasibels (ar bent jau pabandys pasibelsti) į jūsų širdis ir protus jau šį šeštadienį – TV3 televizijos „Gero kino vakare“.
