Robertas sako, kad nors ir dabar užsiima verslu, ši sritis jam ilgą laiką buvo svetima. Vaikystėje jis augo su muzikos profesore mama ir neurochirurgu tėvu, tačiau abu jie buvo muzikalūs ir muzika dažnai skambėdavo namuose.
„Aš nuo vaikystės lankiau teatrą, užsiėmiau muzika, iš mamos pusės gavau daug pagalbos. Tėtis, nors buvo gydytojas, irgi grojo instrumentais. Lietuvoje gavau galimybę atsidurti „Kelias į žvaigždes“, nuėjau į atranką ir ją praėjau. To projekto nepalyginsi su niekuo. Daugiau nei 80 proc. šalies gyventojų vakare įsijungdavo šį šou. Tai, sakyčiau, buvo perversmas Lietuvos kultūroje. Nes prieš tai lietuviai buvo santūresni, suvaržyti komunizmo, o šis projektas sugebėjo išjudinti tautą. Po koncertų, turų nebuvo įmanoma išeiti iš salės, nes minios žmonių nuolat užstodavo išėjimą – visi norėdavo parašų. Tai tikrai viena įdomiausių gyvenimo patirčių“, – projekto laikus prisimena pašnekovas.
Nors ir projekte buvo neigiamai išvadintas Amerikos lietuviu, kuris tik bando užkariauti Lietuvos sceną, Robertas šiandien sako manantis, kad tą sukurtą neigiamą įvaizdį jam pavyko sugriauti.
„Jaučiau gan daug spaudimo – nuolatinis buvimas dėmesio centre daro įtaką. Aš niekada nebijojau scenos, bet būti tokiame šou, kur tave nuo ryto iki vakaro filmuoja, kur tu nuolat turi nešioti mikrofoną tikrai priduoda tokio keistumo, nejaukumo jausmą. Žurnalistai buvo paėmę neigiamą kampą – kad aš Amerikos lietuvis čia kažką bandau pasiekti.
Nors ir nelaimėjau, mano didžiausias pasiekimas buvo įstengti pakeisti tą neigiamą įvaizdį, kuris buvo sukurtas. Aš buvau rodomas kaip garbėtroška. Visa tai buvo tų laikų lietuvių nesaugumo atspindys – kad mes vis dar esame prasti ir tarybiniai“, – sako Robertas.
Populiarumo nesureikšmino
Pasibaigus dainų projektui visi dalyviai buvo tarsi palikti šou versle su savo populiarumu ir karjera tvarkytis patys. Ne vienas projekto dalyvis sunkiai priėmė staiga slegiantį populiarumą ir žmonių dėmesį. Vis dėlto pats Robertas sako, kad užsitarnavęs žmonių pagarbą jis po projekto toliau save išbandė scenoje, tačiau niekada karjeros pramogų pasaulyje kurti nenorėjo.
„Aš niekada neketinau mesti visko vardan scenos. Aš vis dėlto esu labiau amerikietis, o ne lietuvis, nes aš toje šalyje gimiau. Tačiau galimybe naudojausi – dalyvavau įvairiuose turuose, „Eurovizijos“ atrankoje porą kartų dalyvavau.
Man muzika visada yra aistra, hobis ir visą gyvenimą ja užsiimsiu. Bet niekada nebuvo mano tikslas iš muzikos užsidirbti duoną. Artimai bendrauju su beveik visais žmonėmis iš to projekto ir labai smagu stebėti, kaip jiems pavyko pramogų pasaulyje įsitaisyti“, - kalba jis.
Tačiau vis dėlto žinomumas po projekto ir jo neaplenkė. Bet vyras žinomumą matė daugiau iš teigiamos pusės – taip neigiamai jo populiarumas nepaveikė.
„Nėra nė vieno dalyko, kuris neturėtų neigiamos pusės. Su populiarumu ateina ir daug galimybių, gali dalyvauti renginiuose, projektuose, bet daug kas perserga ta žvaigždžių liga. Problema ta, kad sunku pastebėti, kada ja persergi. Bet aš niekad nesureikšminau populiarumo, nes maniau, kad Lietuva yra maža šalis ir nėra ko čia išpuikti. Bet norėčiau manyti, kad žinomumas ir dėmesys manęs taip stipriai nepaveikė“, – teigia jis.
Vyras mano, kad tokia laida stipriai pažymi kiekvieno gyvenimą – ypač tuos, kurie prie tokio dėmesio nėra pripratę.
„Kiti mano draugai yra ir viešai yra pasakę, kad turėjo problemų su alkoholizmu, atsainiai, su arogancijos požymiais pradėjo žiūrėti į aplinkinius. Kai esi tokioje laidoje, gauni labai daug dėmesio. Kai nesi prie to pripratęs, lengva pamiršti savo senus draugus ir tai pakeičia gyvenimą.“
Daržovės ant dykumos krašto
Dabar, praėjus 17 metų po „Kelias į žvaigždes“ Robertas aktyviai skinasi kelią verslo pasaulyje. Pirmosios verslo idėjos buvo tarsi šokimas iš lėktuvo be parašiuto, po kelių nesėkmingų bandymų teko susidurti su nusivylimu ir baime pralošti.
„Pirmieji mano verslo projektai žlugo – pirma galvojau, kad būsiu diplomatas ir tada nebuvau giliai susidūręs su supratimu, kas yra verslas, kas yra rinka, prekyba ir komercija. Aš tą tik dirbdamas su partneriais pradėjau suprasti. Iš tiesų didžiausias iššūkis yra įveikti atmetimo baimę. Tai nelengva, nepatogu. Reikėjo peržengti pralošimo ir rizikos baimę, kad niekas man nepavyks ir kad akimirksniu veltui pralėks jaunystė“, – atskleidžia jis.
„Atvirai pasakius, po pirmų nesėkmių nusivyliau. Iš esmės aš nebenorėjau daugiau nieko nuo nulio pradėti. Tačiau susiradau gerą verslo partnerį, kuris turėjo patirties ir žinojo, kaip pritraukti investicijas“, - užsimena Robertas.
Išties dabar vyras suka net porą verslų – Lietuvoje ir Dubajuje.
„Dabar gyvenu tarp Dubajaus ir Lietuvos, aš tik užaugau Čikagoje. Pastaruoju metu Lietuvoje daugiau laiką leidžiu, nes čia turiu kompaniją Kombučios – alternatyva cukruotiems, gazuotiems gėrimams. Tai gėrimas iš žalios ir juodos arbatos. Dubajuje mane labai traukė egzotika, kadangi mano gyvenimas daugiausia sukosi Amerikoje, norėjau pamatyti, koks tas pasaulis kitoje pusėje“, - teigia pašnekovas.
Jungtiniuose Arabų Emyratuose dabar vyras vykdo verslo projektą – ant dykumos krašto augina vaisius ir daržoves. Jis sako, kad į šią veiklą žiūri su misija:
„Vykdau skirtingo tipo projektus skirtingose rinkose. Bet mano visuose projektuose yra misija – į juos žiūriu ne kaip į finansinį šaltinį ir uždarbį, bet manau, kad tai yra socialiai atsakingas verslas – Arabijoje mes suteikiame natūralų maisto šaltinį, naudojame mažiau vandens dykumoje, nei tradiciniai žemės ūkiai. Viskas labai susiję su ekologiškumu ir socialiai atsakingu verslu.“
Jis siunčia ir žinutę, kurią išmoko per visus bandymus kurti ir galiausiai sukurti verslą. „Ne visiems pradėti verslą. Bet aš to labai norėjau – man tai buvo iššūkis ir mane traukė ta laisvė, kad tu viską valdai“, – kalba jis.
