Žinomas aktorius prisiminė sudėtingą 1990-ųjų laikotarpį, kuris jo šeimai atnešė rimtų išbandymų, kai abu tėvai prarado darbus. Vis dėlto, jie padarė viską, kad vienturtis nepajaustų to nepritekliaus. O būdamas vos 15 metų jis pats jau vyko užsidirbti į užsienį.
Per pokalbį R. Cicėnas dalijasi ir jautriomis asmeninėmis patirtimis. Bene labiausiai įstrigusi – likimo nuskriaustų vaikų lankymas: „Veždamas paramą, mačiau, kaip viename name glaudžiasi 6 ar 7 vaikučiai ir kaip jie nuoširdžiai džiaugiasi tuo, ką tu jiems atveži. Pamačius, kokiomis sąlygomis kai kurie žmonės gyvena, širdis kraujuodavo.“
Kokius 1990-sius prisimenate? – pasiteiravome R. Cicėno.
1990-siais gyvenau Vilniuje. Pamenu, kad buvo kažkoks ryškus pasikeitimas ir mano abu tėvai neteko darbų. Teko verstis labai sunkiai. Bet man jie ypatingai skirdavo dėmesio, tad aš nepajaučiau to nepritekliaus.
Amžiną atilsį mamai tekdavo važiuoti į kažkurią iš šalių dirbti. Teko siūti patalynę ir važiuoti ją pardavinėti į turgų. Tėvams buvo sunku. Ne faktas, kad kas mėnesį jie ir tą algą laiku gaudavo. Atsimenu, kad artėjant algai pietums ar vakarienei ant stalo dažniau pasitaikydavo kruopų. Tokie prisiminimai išlikę.
Taip pat prisimenu, kad mūsų rajone buvo pakankamai nesaugu. Amžinos muštynės vykdavo tarp mikrorajonų. Gyvenau dabartiniame Šnipiškių mikrorajone. Nuolat vykdavo konfliktai su Baltupiais, Šanchajumi. Tie konfliktai kildavo, esu ir pats porą kartų gavęs.
Mokykloje mušdavosi vaikai iš skirtingų mikrorajonų. Aišku, kokios ten muštynės. Vienas prieš vieną pešasi, o kiti daugiau rėkauja. Bet buvo toks momentas, kai mane pasigavo 6 ar 7 ir ataudė, liaudiškai tariant, neblogai.
Gal dėl sudėtingesnės finansinės situacijos paauglystėje teko kažkur įsidarbinti?
Būdamas 16 metų, kai gavau pasą, 1996 m. vasarą išvažiavau į Daniją užsidirbti. Ten dirbau su gėlėmis ir po to pirmo karto gal 5 metus iš eilės ten vis nuvažiuodavau.
Pavyko užsidirbti, kad vis traukė sugrįžti?
Pirmas uždarbis buvo solidus. Parsivežiau daugiau kaip 1 tūkst. dolerių. Tais laikais tai buvo labai dideli pinigai. Atsimenu, kad nupirkau televizorių, muzikinį centrą ir vaizdo kasetinį magnetofoną. Ir po to kiekvieną vasarą ten važiuodavau.
Iš pradžių į Daniją išvyko draugas, kuris ten pradėjo dirbti, o tada pasikvietė mane. Sakė, kad reikia žmogaus, kuris galėtų ravėti. Mus lietuvaičius labai vertino darbdaviai dėl darbštumo. Pamenu, ten vietiniai nuravėdavo 6 eiles, o mes per tą patį laiką nuravėdavome 1,5 eilės. Iš pradžių kraipė nosį, bet po dviejų savaičių mūsų vagose nė viena piktžolė neišaugdavo, o kur ravėdavo vietiniai, viskas suželdavo. Tai jie suprato, kad mes kruopščiau ir atsakingiau žiūrime į darbą.
Tiesa, pirmuosius pinigus užsidirbau dar anksčiau. Berods 1992-1993 m. mano vaikystės draugo mama pardavinėjo dėvėtus drabužius. Tuomet dėvėtų drabužių parduotuvės būdavo butuose. Visi aplinkiniai sužinodavo, kuriame bute vyks prekyba. Atsimenu, kad mums reikėjo iškrauti vilkiką su drabužiais. Neatsimenu tik, kiek tuo metu mums mokėdavo.
Dar prisiminiau, kad lankant mokyklą buvo labai populiaru plauti degalinėse sustojusias mašinas. Buvo tokia paslauga. Kol užsipildavo kuro, mes ateidavome su kibirais ir šluostėmės, greitai pavalydavome ir gaudavome kažkokį pinigą už tai.
Kokioje aplinkoje augote vaikystėje?
Mano name, kur gyvenau, ta aplinka su kuria bendravau buvo 3-4 metais vyresni vaikai. Būdavau tarsi jų „augintinis“ (juokiasi – aut. past.). Užsiiminėjau gimnastika, ant rankų pastovėdavau, salto padarydavau. Jiems tai patikdavo. Būdavo tas jausmas, kai eidavai į mokyklą su jais, tai jauteisi labai kietas.
Ar teko susidurti su vaikais iš globos namų?
Tokių prisiminimų iš vaikystės neturiu. Mano aplinkoje vaikų iš globos namų nebuvo. Bet būdamas suaugusiu esu ne kartą važiavęs su parama pas skurdžiau gyvenančias šeimas. Kai pamatydavau, kaip ten žmonės gyvena, širdis kraujuodavo.
Esu keletą kartų vežęs tą paramą. Mačiau, kaip viename name glaudžiasi 6 ar 7 vaikučiai ir kaip jie džiaugiasi tuo, ką tu jiems atveži. Tokią turėjau patirtį.
Teko lankytis ir vaikų namuose. Mus susirado direktorius ir pakvietė atvažiuoti, pabendrauti su vaikais. Pamenu, kad tie vaikai buvo labai kūrybingi, turėjome fainą, šiltą susitikimą, pabendravome, jie mums viską aprodė.
Kaip maištaudavote paauglystėje?
Visko aišku buvo. Iš namų tikrai nebėgdavau. Tiesa, pasitaikė atvejis vaikų darželyje, kai su vienu draugu sugalvojome, kad reikia nuvažiuoti išsimaudyti. Mūsų pasigedo ir surado žygiuojančius pro Valakampių stotelę. O darželis buvo Antakalnio mikrorajone. Daugiau paauglystėje kažko išskirtinio nepasitaikė.
Auginate du sūnus. Ar jų elgesyje matote save patį vaikystėje?
Vienam ką tik suėjo 18 metų, o kitas 15-metis. Yra tas momentas, neišsiplečiant. Aišku, kad karta kita. Čia net nėra žodžių. Kaip įmanydamas stengiuosi prisitaikyti, su protu, žinoma. Suprantu, kad laikas eina į priekį ir reikia nesižvalgyti atgal į tai, kas buvo mūsų laikais. Reikia prisitaikyti.
Bet labai matosi daug dalykų, ką tu pats darei. Ypač tas matosi, kai pradeda sakyti šiek tiek ne tiesą. Tu matai ir kartais tenka pasakyti, klausyk, aš puikiai viską matau, ką tu čia darai. Bet čia veidrodinis principas ir man pačiam. Mano tėvukas gyvas, tai matau tuos dalykus, kurie manęs laukia. Tie genai niekur nepabėgs nuo mūsų.
Ko jus išmokė jūsų pačių vaikai?
Išmokė kantrybės ir vis dar moko susivaldyti, išlaukti, išklausyti, nereaguoti karštai. Nėra tik taip, kaip aš galvoju. Turi išlaukti, suvirškinti informaciją ir tada tik reaguoti. Negalima teigti, kad aš teisus ir viskas. Savaime suprantama, kad čia žmogaus ne pats geriausias bruožas galvoti, kad esi visada teisus. Ne, brolytį, kartais reikia palaukti, išklausyti, įsiklausyti, ko labai visiems palinkėčiau. Ne visada taip yra, kaip mums atrodo.
Gal aš taip auklėtas. Manęs niekada niekas nespaudė. Pamenu, kad vaikystėje kažką buvau prisidirbęs, ir mama sako eik, tavęs laukia pokalbis su tėvu. Man atrodė, kad tuoj bus kažkas baisaus. Prisimenu, kad tėvas sako, ar supranti, kad blogai padarei? Atsakiau, kad taip. Sako, pats pagalvok, tu suaugęs vyras, nors man ten nedaug metų buvo. Sako, negi aš dabar imsiu diržą. Todėl su vaikais stengiuosi kalbėti demokratiškai. Bandau paaiškinti, kokios bus pasekmės, jog kažkur nukentės visa šeima. Aišku, užverda kraujas, dėl kažkokių dalykų, bet visą laiką reikia išlaukti. Ne visada pavyksta, bet stengiuosi.
Papasakokite apie savo įkūnytą Bartkaus personažą draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“, šiuo metu rodomą per „Go3“ televiziją?
Pamenu tik tai, kad buvau blogietis tame seriale, tikrai ne pats geriausias personažas.
Gal jums paprasčiau vaidinti blogietį?
Su patirtimi ateina viskas. Iš principo svarbiausiu dalyku tampa komanda ir pats pasiruošimas vaidmeniui. Man atrodo, kad blogiečius vis tiek yra smagiau vaidinti.
Kodėl smagiau?
Smagu įlįsti į tai, kas gyvenime nebandyta. Aš gyvenime esu optimistas ir gėrio siekiantis žmogus, o vaidindamas gali kažką padaryti, ko realiame gyvenime nepadarysi. Esu ir žmogžudį vaidinęs, ir vieną iš nacių vadų. Sakau, tai, ko tu gyvenime nepatirsi, tik vaizduotės ir pasiruošimo dėka tu gali pasižiūrėti, kas ten sukosi tų žmonių galvose.
Draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“ Ramūnas Cicėnas vaidina Bartkų – išnaudoti žmones linkusį šiukšlyno „vadovą“. Šiukšlynas – atskiras pasaulis su tokiais žmonėmis, kurių įprastai gatvėse nesutiksi. Tai tarsi postapokalipsinis pasaulis, kurio gyventojams telikusios gyvuliškos juslės ir išgyvenimo troškimas. Būtent tokie žmonės pinigų ištroškusiam Bartkui yra reikalingiausi. Žiūrėkite serialą „Šiukšlyno žmonės“ – tik per „Go3“ televiziją.
