Naujienų portalui tv3.lt Raisa papasakojo, kaip gyvena dabar ir išdavė, neseniai išgyvenusi skaudžią mylimo augintinio netektį.
„Rankas sudėjus nesėdžiu, čia durnam aišku. Aš ne Iš tų, kurie sėdi rankas sudėję, prie pensijos reikia prisidėti. Pensija mano maža, 334 eurai.
Mane kviečia į renginius, visur važiuoju kaip siurprizas. Buvo banketas, 60 žmonių, atvažiavau kaip siurprizas. Žmonės nuobodžiavo, vos pora porų šoko“, – pasakoja R. Šarkienė.
Pasak moters, renginį išgelbėti pavyko tik jai atvykus: „Buvau antram aukšte, mikrofonas mano rankose. Lipu laiptais žemyn ir šneku: „Dieve mano, moteris pensijoj, niekas rankos nepaduoda“... Salė klauso. Įžengiau į salę, žmonės ploti pradėjo.“
Raisa prieš kelis mėnesius išgyveno skaudžią netektį – nugaišo jos mylimas šuo Lordas. Nors pirmosios gedulo savaitės buvo itin sunkios, moteris nepasidavė – veiklos per akis:
„Pas mane daug kas ateina, paburiu. Taip ir gyvenu. Sekmadienį sūnus su mašina atvažiuoja, butą tvarkiau. Neliūdžiu. Stengiuosi, prisižiūriu savęs.
Prieš tris mėnesius mano antras šuniukas nugaišo. Labai sunku, labai prisirišusi buvau. Man sakė pažįstami nupirks naują, sakau, palaukit, man reikia atsigauti. Pas mane labai šunų kapinės gražios.
Man šunys – kaip žmonės. Mano vaikai suaugę, turi patys vaikų. Aš anūkų neauginu, augina patys vaikai. O močiutė paleista va taip. Labai skaudu, atsigauti negaliu, bet reikia eiti toliau, neleidžiu sau sėdėti.
Kad šuniukas bus – faktas. Noriu mažiuko, kad galėčiau jį vežioti, su juo vaikščioti. Visi tiek pripratę, kad aš su šuniu, kad kol visiems nepaskelbiau, kad Lordo nebėra, negalėjau į miestą išeiti dvi savaites.“
Moteris jau ne vienerius metus teigia, jog turi stebuklingų galių. Pasak jos, atrastus ypatingus talentus ji naudoja padėti žmonėms, tačiau apie juos atvirai kalbėti galėjo ne visada:
„Su manimi arba gerai, arba niekaip. Aš esu Svarstyklės, jeigu užpykstu ant ko nors – tai kaip žaibas būnu
Džiaugiuosi, kad tokia esu. Kartais pačiam širdį skauda, bet gali kitam padėti. Padedu žmonėms savo mintimis, savo asmenybe. Kai buvau maža, mane nutrenkė žaibas. Visada buvau keista, bet nesuprasdavau, kodėl.
Gimiau 3 metai po Stalino mirties, dar stalinizmas klestėjo. Niekas nežinojo apie mano keistumą, mano galias, tik močiutė, kuri jau seniai amžiną atilsį. Man pačiai tuoj 66 metai.“
Ekscentriškoji Raisa gerbėjų dėmesiu nesiskundžia – moteris sulaukia žinučių net iš užsienio. „Daug yra iš Vokietijos.
Negali, žinoma, visų prisiminti, bet labai malonu, kai parašo, prisimena. Ir jie visi sako, kad kai su manimi pabendrauja, aš jiems pasirodau visiškai kitokia“, – tikina pašnekovė.
Moteris jau devynerius metus džiaugiasi močiutės statusu. Visgi, Raisa tikina, anūko pernelyg nelepinanti:
„Mano anūkui devinti metai jau eina. Vardas Rojus. Labai gražu – Rojus ir Raisa. Laukiu, myliu, bet kaip visada sakiau – pirmoje vietoje yra Dievas, kitoje – aš. Man visada buvo iš artimųjų pirmiausia mama, toliau – vaikai, o paskui – anūkai.
Aš močiutė gera, faina, pavaikštau ir pabūnu. Bet kad daryčiau kaip kitos – o Jėzau, anūkai, numirsiu – ne, žinokit, taip nebus.“
