Vilniuje mirė iš kalėjimo paleista biologinė žinomo atlikėjo mama Raisa Aleksandrovič. Žinią apie tai naujienų portalui tv3.lt patvirtino pats atlikėjas.
Tiesa, atlikėjas su moterimi jau kurį laiką nebendrauja, turi globėją Vidą, kurią vadina mama.
Praėjusiais metais, jo globėjai Vidai švenčiant gimtadienį, Radži minėjo ją tik pačiais gražiausiais žodžiais. R. Aleksandrovičius tąkart globėjai padovanojo piniginę dovaną. „Manau, tai geriausia išeitis. Kai nesugalvoji, ką tinkamo dovanoti, geriausia įteikti pinigų. Bet jokiais pinigais aš negalėčiau įvertinti Vidos gerumo, kurį ji man dovanoja. Esu dėkingas už visą gyvenimą, likimą, kuris taip pasisuko globėjos šeimos dėka. Aš labai laimingas, kad Vida su mumis sveika, gyva ir laiminga“, – jautrius žodžius tąkart V. Minevičienei perdavė atlikėjas.
O 2017 metais, laidoje „Raudonas kilmas“, atlikėjas pripažino, kad su jį dar visai mažą palikusia mama jis nebendrauja: „Kur mano mama? Kurorte. Sėdi kalėjime. Jos toks gyvenimas, ji pati pasirinko. Jos net čigonai nepriima!“
Daugiau apie Radži gyvenimą žiūrėkite laidos „Prieš srovę“ reportaže:
Visai neseniai naujienų portalui tv3.lt Radži atsivėrė ir apie kitą savo brangų žmogų, kurio neteko prieš 4 metus, savo mylimą senelį.
Pirmą kartą Radži su seneliu susitiko prieš daugelį metų. Jis dėkojo, kad šį susitikimą suorganizavo žurnalistė Ligita Juknevičiūtė. „Pirmas mūsų su seneliu susitikimas buvo toks nekalbus, nes aš dar rusiškai nelabai gerai kalbėjau. Buvo tokio pasimetimo, tačiau kokį jį įsivaizdavau, tokį ir pamačiau. Jis buvo toks nedidelis, šviesaus proto ir išvaizdos“, – pradėjo pokalbį atlikėjas.
Nuo pat pirmo susitikimo jie tapo labai artimi vienas kitam, todėl išsakydavo visas slapčiausias paslaptis bei pasidalindavo išgyvenimais.
„Jis visuomet dalindavo man patarimus: kad nerūkyčiau, negerčiau, daug dirbčiau. Jam darbas visuomet buvo pirmoje vietoje. Stengdavausi visuomet jo klausyti. Kuomet atrandi artimą žmogų, visuomet norisi stengtis dėl jo. Aš jam įrodžiau, kad aš esu ne šiaip sau anūkas. Jis pamatė, kad nors vienas giminėje daro kažką rimčiau“, – kalbėjo pašnekovas.
Atlikėjas džiaugėsi, kad dabar yra svarbiausia tai, jog jie pamatė vienas kitą ir artimiau susipažino, o tarp jų nebuvo jokių paslapčių: „Visada jam viską sakydavau, kalbėdavomės labai artimai. Nebūdavo, kad kažko nepasakyčiau. Svarbu, kad jis mane matė, susipažinome.“
Atlikėjas pasakojo, kad senelis Viktoras buvo labai laimingas, kad šis yra dainininkas: „Labai didžiavosi ir džiaugėsi, kad aš dainuoju. Jis sakė, kad jo širdis laiminga dėl manęs. Kalbėjo, kad jo širdis pajaunėjo, kuomet klausė mano dainų.“
Tiesa, dėl to, kad seneliui labai patiko jo dainos, Radži net jo garbei skyrė vieną savo dainą.
„Jam labai patiko mano dainos: „Čigono meilė“, „Verkia smuikas“. Daina „Verkia smuikas“ buvo skirta jo garbei. Labai buvo patenkintas, džiaugėsi. Jis buvo jautri asmenybė, todėl net pravirko“, – atviravo Radži.
Nuo senelio netekties praėjo 4 metai, todėl dabar yra lengviau susitaikyti su netektimi: „Teko susigyventi su netektimi. Laikas bėga, bet nieko nebepakeisi. Esu padaręs net jo filmą iš gyvenimo akimirkų. Tad visada jį pasižiūriu, prisimenu. Man lengviau išgyventi šią netektį, nes aš bent jį sutikau, susipažinau. O galėjo tokios galimybės ir nebūti… Dėkoju Ligitai Juknevičiūtei, kuri padarė susitikimą. Yra net filmas sukurtas „Čigono meilė“. Mes 8 metus bendravome, nemažas laiko tarpas. Lengviau yra žinoti, kad pažinojau jį, o ne taip, kad žinočiau, kad egzistavo, bet nebūčiau pažinojęs. Aišku, kad sunku, bet yra kaip yra.“