Karalienės lemtis – nuo mažų dienų
Princesei Elžbietai buvo vos 10 metų, kai jos šeimos ramų gyvenimą užgriuvo sumaištis, rašo skynews.com.
Edvardas VIII, kuris karaliumi buvo mažiau nei metus, sukėlė konstitucinę krizę, paskelbęs apie savo norą vesti išsiskyrusią amerikietę ir atsisakyti sosto.
Tai reiškė, kad Elžbietos tėvas tapo karaliumi Jurgiu VI, o ji vieną dieną taps karaliene.
Tačiau į kokią poziciją tai pastatė jaunesnę sesę princesę Margaret? Staiga visas dėmesys buvo sutelktas į jos vyresniąją seserį. Margaret, kuri buvo ketveriais metais jaunesnė, pati dažnai sakydavo, kad jos gyvenimo vaidmuo – „padėti karalienei“.
Kartu – ir renginiuose, ir vedžiojant šunis
Seserys buvo neišskiriamos. Augdamos jos mažai bendravo su kitais vaikais, nes buvo auklėjamos namuose. Tad pasikliovė viena kitos draugija, nesvarbu, ar tai būtų rytinis pasiplaukiojimas karališkojoje ložėje Vindzore, ar pasivaikščiojimas su mylimais šunimis Dookie, Spark, Flash, Scruffy, Mimsey ir Stiffy.
Jos net rengėsi vienodai. Amerikos ambasadorius per 1938 m. vizitą pastebėjo, kad jos vilkėjo vienodas rožines sukneles bei languotas palaidines, avėjo raudonus batelius su sidabrinėmis sagtimis, mūvėjo baltas kojines ir segėjo koralų bei perlų vėrinius.
Sąmoningai ar ne, Elžbieta ėmė atitikti žmonių lūkesčius – ji buvo apibūdinama kaip rimta ir garbinga. Tačiau jaunesnioji sesutė tokios atsakomybės neturėjo.
Jų tėvas sakydavo, kad Elžbieta buvo jo pasididžiavimas, o jos sesuo Margaret – jo džiaugsmas. Ji visada buvo guvi, nenuspėjama, gebanti prajuokinti žmones.
Nepaisant skirtingų vaidmenų, princesės vis tiek buvo artimos. Tačiau mirus karaliui, atėjo krizė.
Karalienę, kaip valstybės vadovę, užgriuvo begalė pareigų, o Margaret teko palikti Bakingemo rūmus ir kartu su motina persikelti į Klarenso rūmus.
Praradusi tėvą, kurį dievino, Margaret liko ir be sesers.
Skandalinga princesės meilės istorija
Tuo sunkiu metu ji atsirėmė į slaptus santykius su oro pajėgų pareigūnu Peteriu Townsendu, vyresniu, gražiu, be to ir vedusiu vyru. 1953 m. jis išsiskyrė su žmona ir pasipiršo 23 metų Margaret, tačiau vadovybė šiai idėjai pasipriešino.
Visa tai vyko maždaug tuo metu, kai Vestminsterio abatijoje vyko karalienės karūnavimas.
Būtent jai teko spręsti, ką daryti su sesers romanu. Margaret turėjo būti sulaukusi 25 metų, kad galėtų ištekėti be valdovo leidimo. Po to jai reikėjo ir parlamento pritarimo.
Kaip Anglikonų Bažnyčios galvai, karalienei buvo pasakyta, kad mintis, jog jos sesuo ištekės už 15 metų vyresnio išsiskyrusio vyro, yra šokiruojanti ir nepriimtina. Nenorėdama neigiamo viešumo, Elžbieta paprašė poros palaukti dar metus.
Kol princesė Margaret su motina buvo išvykusios į ilgą kelionę po Rodeziją, politikai ėmėsi veiksmų.
Peteriui Tawsendui staiga ir sąmoningai buvo surastas naujas postas užsienyje, o princesei buvo pasiūlyta rinktis: jei ji vis tik norėtų ištekėti už Peterio Townsendo, turėtų atsisakyti savo karališkojo statuso.
Princesė atšaukė sužadėtuves ir ėmėsi karališkųjų pareigų, palaikydama karalienę.
Tarp karališkų pareigų ir asmeninės laimės
Elžbieta visada saugojo savo seserį ir nuolat dėl jos nerimavo. Kai vėliau, žlugus sesers santuokai su Snoudono grafu ir jai užmezgus romaną su daug jaunesniu visuomenininku Rodžiu Llewelynu, buvo pasiūlyta iš Margaret atimti Civilinio sąrašo privilegiją, karalienė ją tvirtai gynė.
Tačiau jų draugų ratai tuo metu jau skyrėsi. Karalienė mėgavosi tradiciniais užmiesčio užsiėmimais, o Margaret dažniau buvo pastebima prašmatniuose kokteilių vakarėliuose, lengvai susiliejanti su žvaigždėmis, gundančiai užsimetusi ant pečių kailinius ir rūkanti grakščiai laikant ilgą cigaretės laikiklį – tikras dekadanso įsikūnijimas.
Savo gyvenime Margaret blaškėsi tarp karališkųjų pareigų ir asmeninės laimės. Nepaisant to, seserys visą laiką išliko artimos ir ištikimos viena kitai.
Princesė Margaret mirė nuo insulto 2002 m., sulaukusi 71 metų.
