Po kelių metų pertraukos pjesę suaugusiems sukūrusi autorė procesą stebi iš labai arti – yra dažna viešnia repeticijose, o lapkričio 11-ąją teatro trupės legendų sukurtus personažus paleis į savarankišką kelionę.
– Šį kartą pjesės tema jums buvo pasiūlyta, o rašymo metu bendravote su režisieriumi ir dramaturgu Aleksandru Špilevojumi. Kuo šis procesas išskirtinis?
– Iš tiesų, gavau ir temą (senatvė), ir spektaklio žanrą (komedija arba bent jau komedijos elementai), ir aktorius, kurie vaidins (puikūs vyresnės kartos teatro trupės aktoriai), ir režisierių – Aleksandrą Špilevojų, su kuriuo lig šiol dirbti neteko.
Vėliau gavau dar ir būsimo siužeto išeities situaciją, sąlygą – t.y. grupė pagyvenusių žmonių susirenka į savo vaikystės draugo laidotuves.
Visas šitas komplektas kėlė nemažai iššūkių, atsakomybės, bet būtent dėl to procesas buvo ir tebėra labai įdomus. Nors ir buvo tie išankstiniai rėmai ar sąlygos, tačiau tuose rėmuose turėjau visišką laisvę.
Vasaros pradžioje iškeliavau į intriguojančią kelionę ieškoti septynių personažų ir rudenį grįžau su smagia senukų kompanija – pjese su septyniais vaidmenimis.
Su Aleksandru Špilevojum dirbti labai įdomu ir lengva, jis pats yra rašantis režisierius, puikiai išmano šio proceso subtilybes. Kai kartais prarasdavau pusiausvyrą, jis man pasiūlydavo turėklus – duodavo konkrečių užduočių.
Man buvo įdomu išspręsti jo sugalvotus rebusus arba įgyvendinti jo pasiūlymus. Siųsdavau jam parašytus gabalus, jis surašydavo savo pamąstymus. Taigi pats pjesės rašymo procesas buvo intensyvus, kūrybingas ir smagus.
Galvoje nuolat turėjau puikią draugiją – patyrusius aktorius, mėginau įsivaizduoti juos viename ar kitame vaidmenyje, kūriau vaidmenis būtent jiems ir mintyse matavau personažus konkrečioms asmenybėms.
Kaip režisierius skaito jau parašytą tekstą, kur deda akcentus, man visiškai priimtina ir suprantama, todėl atrodo, kad jau seniai dirbame kartu.
– Grįžtant prie temos – senatvė yra labai plati tema ir netgi niūroka. Kas be režisieriaus pasiūlymų ir užduočių padėjo vystyti herojus, pasakojimą?
– Domėjausi senatve kaip reiškiniu, skaičiau įvairiausius mokslinius straipsnius, sociologinius tyrimus, apklausas, ar net komentarus internete po vienu ar kitu straipsniu apie senatvę.
Buvo įdomu gilintis, kaip skirtingai žmonės patiria tuos laiko pokyčius, kaip jie priima savo pasikeitimus, kaip mūsų visuomenė reaguoja į vyresnio amžiaus žmones.
Tyrinėjau senatvę ne kaip fizinius kūno pokyčius, bet slinktis žmogaus sąmonėje ar pasąmonėje, bandžiau įsivaizduoti jo požiūrį pasaulį, akistatą su savimi neišvengiamai artėjančios mirties akivaizdoje.
Žinoma, viso to tiesiogiai pjesėje nėra. Tai tik pamatai mano galvoje. Iš tiesų ant šių pamatų norėjau sukurti lengvai atpažįstamą gyvenimą, kurį patiria čia ir dabar esantys žmonės – mūsų kaimynai, giminės, pažįstami.
Norėjau, kad kiekvienas atėjęs į spektaklį atpažintų kažką iš savo aplinkos, o gal ir save patį, nes mes visi esame būsimos senatvės būstai.
Spektaklis gal ir nėra tiesiogiai apie senatvę. Senatvė – tik atskaitos taškas, iš kurio žiūrime į nugyventą arba būsimą laiką, į savo baimes, klaidas, svajones.
– Kiek teko susipažinti su pjese, ji yra šviesi ir prisodrinta komiškų situacijų. Humorą rinkotės kaip atsvarą nostalgiškai, sentimentais apipintai praėjusio laiko temai?
– Tas humoras gal ne visada toks jau švelnus. Kartais jis priartėja prie absurdo, o kartais gali kirsti ir gan aštriai.
Man norėjosi, kad humoras maišytųsi su rimtais dalykais, o kartais susimaišytų tiek, kad nežinotum, juoktis ar verkti.
Norėjau žiūrovą šiek tiek apgauti, pavedžioti už nosies. Tarkime, jis pradės žiūrėti situacijų komediją, patikės, kad čia tereikia atsipalaiduoti ir pakikenti iš pokvailių personažų, o tada mes jam pasiūlysim dozę fantasmagorijos, dozę dramatiškos akistatos su savimi ir prabėgusiu laiku.
Kai jis pamanys, kad gal čia jau visai nebejuokinga, mes jį vėl sugrąžinsim į komediją su visomis jos klišėmis. O kažkas galbūt įžiūrės ir detektyvo siūlelį.
– Spektaklyje „Kai būsim jauni“ vaidmenis kuria Vilija Grigaitytė, Liubomiras Laucevičius Jūratė Onaitytė, Inesa Paliulytė, Algirdas Pintukas, Liucija Rukšnaitytė, Lili Stepankaitė. Ar dėkinga autoriui dalyvauti procese, atlikti korekcijas repeticijų metu? Ir kaip pjesę priėmė aktoriai?
– Kaip pjesę priėmė aktoriai? Gal keikė, kai aš negirdėjau, nežinau. Jeigu rimtai, tai jie patyrę, visko matę profesionalai, nelabai juos nustebinsi nei gerąja, nei blogąja prasme.
Repeticijose dalyvauju todėl, kad tekstui atsidūrus aktoriaus lūpose, kartais reikalingos šiokios tokios korekcijos. Taip pat stengiuosi atsižvelgti į aktorių pasiūlymus, pastabas, režisieriaus sumanymus ir vis dar kai ką keičiu.
Tas procesas baigsis turbūt tik išėjus premjerai. Tada gal nustosiu viską perrašinėti savo galvoje, ir pagaliau nutils tas nuolatinis septynių personažų triukšmas mano smegeninėje.
– Dar norisi pasmalsauti, kaip atsirado pavadinimas „Kai mes būsim jauni“.
– Pjesės pavadinimas „Kai mes būsim jauni“ gimė galvojant apie tai, kuria kryptim juda laikas, nes, pavyzdžiui, mes visi žinom, kad laikas nuo gimimo iki mirties juda tiesiąja pirmyn. Kartais laikas gali judėti atgal, kai mes bandom prisiminti vaizdus, įvykius iš praeities.
Aš pagalvojau, kad yra teorija, jog pasaulis, laikas vystosi spirale ir senatve viskas nesibaigia, nes ratas apsisuks ir mes vėl būsim jauni.
Aišku, tai yra vaizduotės žaidimas. Bet kokia buitinė logika pasakytų, kad senas žmogus daugiau niekada nebebus jaunas, bet kodėl nepasvajoti?
Tai yra žiūros taškas iš kurio herojus pasakoja savo gyvenimą – apie savo jaunystę kaip apie būsimą laiką; ką jisai vėl darytų, būdamas jaunas, ką darytų kitaip, turėdamas patirtį ir nugyvenęs savo gyvenimą.
Iš viso to gimė pavadinimas „Kai mes būsim jauni“, tarsi apsukus laiką kita kryptim, nukreipus žvilgsnį į ateitį. Mums visiems atrodo, kad senas žmogus ateities nebeturi, o aš pabandžiau įsivaizduoti, kas būtų jeigu turėtų.
– Kam skiriate pjesę ir kaip ją trumpai pristatytumėt žiūrovams?
– Skiriu visiems, kurie kartais susimąsto apie lekiantį laiką, apie jo paliekamas žymes. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris gyvena šalia mūsų, važiuoja greta troleibuse, stovi už mūsų eilėje prekybos centre, kuris galbūt nenuveikė gyvenime nieko stulbinančio, tačiau jo akistata su laiku yra unikali ir išskirtinė.
Tai pasakojimas apie mus visus, einančius ta pačia kryptimi, į vieną pusę, ten, kur mus neša vienintelis mūsų transportas – mūsų laikas.
O galbūt mūsų laikas nesibaigia mirtimi? Tai pasakojimas apie tai, kad galbūt mūsų gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai, galbūt kažkas mus režisuoja, išskiria ir suveda.
Gal tas didysis režisierius ir yra laikas? Tai pasakojimas apie tai, kad mes kartais žiūrime į senus žmones kaip kitą žmonijos rūšį, nesuvokdami, kad tai rūšiai priklausome visi.
Teksto autorė: Jolanta Garnytė-Jadkauskienė.
