Pasak moters, nors ji pati grandiozinių gimtadienio švenčių neplanuoja, kad ši diena jai būtų ypatinga, pasirūpina artimieji – draugai į Palangą atvyko net iš Kauno. Moteris atskleidė ir kasmetinę gimtadienio tradiciją: „O šiandien, kaip ir pernai, darome teniso turnyrą. Mano dukra, vyras ir aš daug metų žaidžiame tenisą. Mes nesame profesionalai, bet mums tai kaip „pasisveikatinimas“.
Paklausta, iš kur pas ją tiek energijos, Birutė juokauja: gyvenimas šalia jūros ir jo privalumai – ryškus jos jaunatviškumo faktorius: „Žiemą vasarą maudausi, net kai šalta.
Tiesiog pagalvoji, kad gyvenimas yra gana trumpas, kaip akimirka, jei žiūrėsim pagal visatą. Negali per daug liūdėti, turi eiti ir daryti. Praeitais metais švenčiau gimtadienį, atvažiavo anūkas. Tų metų teniso turnyrą laimėjom mes su vyru prieš jaunimą. Įsivaizduojate? Ir tas žaidimas buvo toks lygus, kelių taškų skirtumu.
Paklausiau anūko, kiek man metų duotų, sako 46. Tai gerai, šiemet tada 47 reiškia. Negaliu sakyt, kad jaučiuosi dvidešimties, bet tie faktiniai skaičiai pase nieko nelemia“, – pasakoja moteris.
B. Petrikytė pasakoja, pandemijos metu neturėjusi kada liūdėti – nors pajamų neturėjo, kūrybos procesas nenukentėjo: „Per karantiną įrašėme Stano parašytą dainą, paskatintos draugės, gyvenančios Amerikoje. Pajamų nebuvo tuo metu, ji sako: kodėl jūs nedainuojat? Mes sakom, neturim pinigų. Šiais laikais kad dainuotum, reikia pinigų turėti. Šis kūrinys buvo sukurtas man vienai, bet Andželikai uždainavus, paaiškėjo, kad mums labai gražiai gaunasi“.
Nesustoja ir darbas: moteris įkūrusi svečių namus Palangoje. „Birutės uoste“, pasak Birutės, niekada nepritrūksta darbo: „Visą laiką tvarkėmės ir ruošėmės, gal kada čia mus paleis. Galima lauke, bet labai šalta – laukiame vasaros.“
Nežinomybė gaubia ir Šlagerių festivalį. Praėjusiais metais B. Petrikytės mylimas renginys neįvyko. Pasak moters, ji vis dar svajoja ant šios scenos užlipti su orkestru: „Visada šiaip su orkestru darau, nesinori grįžti prie fonogramų. Su orkestru dainuoti yra ne kiekvienam, bet tai mano pasišventimas. Laukiam kažko, čia ilgas procesas. Po vieną dieną pralaukiam ir viskas bus kažkada gerai“.
Estrados legenda scenoje – jau beveik penkis dešimtmečius. Birutė sako, publiką užsiauginusi kartu su savimi, o dainas galinti pritaikyti ir jaunimui „remiksų“ pagalba. Visgi, moteris sako, jau pagalvojanti apie karjeros pabaigą: „Po trejų metų bus mano jubiliejus, bus galima ramiai pasiruošti jam ir tada jau atsisveikinti su scena. Padarysime įspūdingą atsisveikinimo koncertą.
Anksčiau galvojau, kad keturiasdešimt daug, penkiasdešimt – išvis nesuvokiama. Galvojau, kai man bus penkiasdešimt, aš tik įrašinėsiu, nedainuosiu scenoje. Reikia dar sugebėti padainuoti – kol publika priims, tol dainuosiu. Kada išeini į sceną – supranti, kad esi kažkam reikalingas. Mes artistai, mums reikia scenos“, – svarsto B. Petrikytė.
Straipsnio autorė - žurnalistė Laura Blaževičiūtė
