Nuo šiandien pradedamose rodyti „Go3“ originalaus turinio kelionių laidose „Paskutiniai piligrimai“ žiūrovai išvys daugybę nuostabių kraštovaizdžių, lankytinų objektų, įdomių žmonių istorijų.
Išskirtiniame interviu, bendraudamas su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi, režisierius, aktorius ir vaizdo turinio kūrėjas Marius Pocevičius atskleidė kaip kilo šios kelionės idėja, apie draugo patirtą traumą, kuri sustabdė visą žygį, kaip teko bristi per upę, lauke esant minusinei temperatūrai, paskraidyti lėktuvu, pravažiuoti sniego motociklu, žaisti krepšinį su vietiniais gyventojais, sudalyvauti miesto šventėje bei patirti daugybę kitų, pakankamai nepiligrimiškų nuotykių:
– Kaip kilo mintis iš bandyti „Camino Lituano“?
– Mes su Luku išbandėme save 100 km take aplink Vilnių, kurį įveikėme per porą dienų. Nebuvome jam tinkamai pasiruošę, nes ir kuprinės buvo per sunkios ir jėgų nepaskaičiavome.
Išmokome pamoką ir nutarėme eiti „Camino Lituano“ keliu. Atstumas aišku ilgesnis, bet ėjimas paprastesnis, nes tiesiog vieškeliais eini be ypatingų pakilimų ir kalnelių.
Kuprines irgi pasiėmėm tik su būtiniausiais daiktais, tai svorio irgi mažiau ant pečių nešėmės.
– Nuo kur pradėjote savo žygį?
– Nuo Žagarės pradėjome. Pats kelias eina per Pakruojį, Kėdainius, Kauną, Prienus, Alytų, Lazdijus ir baigiasi Seinuose. Aišku gausybę miestelių ir kaimukų siekia, bet išvardinau didžiausius miestus.
– Kiek laiko užtrukote?
– Mes pusę metų užtrukome, kol įveikėme nors realaus ėjimo tik 17-ka dienų buvo. Pradėjome birželio pradžioje, bet pusiaukelėje Lukas patyrė traumą, kojos patempimas buvo gana rimtas ir po devynerių dienų teko nutraukti žygį.
Žiemą, gruodžio mėnesį pratęsėme ėjimą ir užbaigėme visą maršrutą. Gavosi vasaros ir žiemos etapai.
– Kas sunkiausia buvo žygyje, neskaitant patirtos traumos?
– Pats ėjimas ir yra sunkiausias. Tu išeini ir pirmas tris-keturias valandas smagu, šneki burbuliuoji, norisi kalbėti. Bet po jų pasijaučia nuovargis ir tada dar šešias valandas eini tyloje vienas, atsitraukęs per dešimt metrų.
Laidose gal taip nesimatys tos kančios, nes ir kūnas pervargęs būna ir galvoje kažkas krebžda „kodėl aš einu, gal reikėtų sustoti“.
Būtina ir fiziškai, ir psichologiškai susitvarkyti. Kitą dieną vėl eini. Pirmos trys-keturios dienos yra toks savotiškas prasilaužimas, o paskui jau daug lengviau būna.
– Kiek jums dienų prireikė „susitvarkyti“ psichologiją?
– Ketvirtą dieną jau buvo gerai. Nors mums nuo pradžių buvo sunku, nes aš apsiaviau netinkamais batais ir jau einant pirmus 7 km supratau, kad turėsiu didelių problemų (juokiasi). Jau po pirmos dienos prisitryniau didelę pūslę.
Pasiekus Joniškį, aš naujas basutes nusipirkau, tad ketvirtą dieną jau ir kūnai apsiprato ir mes patys buvome pasiruošę psichologiškai.
– Kokia avalyne patogiau eiti tokius žygius?
– Su sportbačiais būtų patogiausia. Aš tai pasirinkau netinkamą tokiam maršrutui avalynę- žygeivių batus, sunkius, nelygiu padu, skirtus kalnams, Alpėms ar pan. ir maža to, dar dydis buvo per mažas. Tai aš iškart pasmerktas buvau (juokiasi).
Vasarą tinkamiausia avalynė būtų basutės, o jeigu bendrai, tai rinktis siūlyčiau sportbačius.
– Ar sutikote kelyje įdomių žmonių?
– Pirmiausia Rokonių kaime sutikome gerbiamą poną Kazimierą, kuris piligrimų namelyje pasitiko mus su saldainiais, duona, kumpiu, sūriu, sviestu, arbata.
Paskui pats privažiavo, paskraidino mus su dviviečiu lėktuvu. Tada draugiškai prisėdome ir mus pavaišino. Sutikome ir daugiau malonių žmonių, bet ši asmenybė ir atsiminimas- patys ryškiausi.
– Kaip suprantu lėktuvu skraidėte vasarą, o kas įdomesnio nutiko žiemos etape?
– Einant keliu privažiavo prie mūsų vyras su sniego motociklu. Pamatęs, kad mes filmuojame, pasiteiravo ar norėtume pavažinėti. Jis draugiškai davė mums „pavarinėti“. Tokią transporto priemonę mudu su Luku vairavome pirmą kartą, tad labai džiaugėmės.
– Kur teko nakvoti žygyje?
– „Camino Lituano“ kultūros keliui skirtoje interneto svetainėje yra sąrašas vietų, kuriose galima piligrimams apsistoti. Tad teko nakvoti ne tik sodybose, bet ir namely medy bei dvaruose.
– Piligrimystė yra susijusi su religija ir tikėjimu. Koks jūsų asmeninis santykis su tikėjimu?
– Lukas iki septyniolikos metų buvo „klapčiuku“ (aut. past. Bažnyčios patarnautoju), todėl žino visus kunigų „rangus“, maldas ir Bažnyčios tvarką.
Tiesa, dabar jau kažkiek atitolęs nuo to, bet vis tiek galima laikyti aktyviu kataliku. Mane tėvai auklėjo krikščioniškai, bet dabar esu tik pasyvus tikintysis.
– Ar kelyje gyventojai draugiški Jūsų atžvilgiu pasitaikė ?
– Išties žiūrint visas serijas susidaro įspūdis, kad visi tik padeda ir yra labai geranoriški. Ėjome ir šventiniu laikotarpiu, tai privažiuodavo žmonės ir net įteikdavo dovanų. Parūpindavo mums nakvynės, net jeigu kažkokių kliūčių kildavo, pamaitindavo ir pan.
– Gal kažkoks neigiamas nutikimas vis tiek įvyko?
– Viena nemaloni istorija vis dėlto nutiko. Einant vasaros etapu prie mūsų prisijungė du pakeleiviai, kad kartu įveiktume porą etapų.
Mano gimtadienis buvo, tad nutarėme išsinuomoti kaimo turizmo sodybą. Pasiskambinome į vieną esančią, prie Kėdainių bei sutarėme kainą.
Kai antrą kartą paskambinome, kad patvirtinti užsakymą, mums pasakė, kad šiuo metu turi svečių ir negali kalbėti. Dar paėjome kažkiek ir priėjome sankryžą, kuri vedė arba link tos sodybos, arba toliau keliu, o horizonte jau kaupėsi škvalas apie kurį net įspėjamąsias žinutes gavome.
Skambiname dar kartą tai pačiai sodybai, o mums savininkas tik piktai atšauna, kad „nėra vietos, nes gal jums daug, o man tai tik labdara“ ir numeta ragelį...
– Ką patartumėte tiems, kurie vis dar abejoja ar eiti „Camino Lituano“?
– Eiti. Jeigu tik yra noro, bet turite abejonių, vis tiek reikėtų eiti. Nėra pats maršrutas labai sudėtingas, nėra ir kažkokių kalnų ar kalvų, kaip 100 km take aplink Vilnių.
Tiesa visą maršrutą nueiti prireiks nemažai laiko. Jeigu turite minčių ar abejonių gyvenime, tikrai siūlyčiau eiti.
Aš net susimąsčiau, kad gal vertėtų nueiti tikrą Camino De Santiago Ispanijoje. Jis nedaug ir ilgesnis – apie 700 km. Galima mūsų mažoje Lietuvėje ir nebūtinai visus 21 etapą iš karto eiti. Pajaučiate, kad kažkas negerai ir grįžtate namo ramiai. Galima rinktis ir po vieną etapą savaitgaliui.
– Kokio atstumo etapai?
– Apie 20 km vidutiniškai vienas etapas. Trumpiausias yra 13,6 km, o ilgiausias – 31,9 kilometro. Mūsų rekordas buvo du etapai 48,5 km vienu sykiu, bet tada jautėsi, kad tiek nueita.
Dėliojantis maršrutą planavome per dešimt dienų viską nueiti. Dabar, iš patirties sakyčiau, kad normalu yra per dieną eiti 25-30 km.
Pasitaiko, kad ateini į vietą šeštą vakaro ir atrodo dar galėtum eiti pora valandų, bet kita nakvynės vieta tik už dvidešimties kilometrų. Ispaniškame kelyje kiek girdėjau kas 5 km gali pernakvoti, tai paprasčiau planuotis.
– Kodėl vertėtų žiūrėti „Paskutiniuosius piligrimus“?
– Pamatysite kažkiek kančios mūsų, netruks ir humoro, Lietuvos gražių vietovių ir manau tikrai suprasite apie ką šis „Camino Lituano“
– Kančios nesuvaidintos?
– Visiškai nesuvaidintos (juokiasi). Dabar kai peržiūriu dar kartą, ir dar kartą, tai sunku perteikti emocijas, kančią ėjimo, nes juk nerodysi transliacijos kaip dvi valandas tyloje eini, bet kai paimi kamerą į rankas ir monologu pakalbi, tai žiūrovai tikiu, kad atmetus humorą į šalį, galės pajausti vidinius mūsų išgyvenimus ir susidaryti savo nuomonę.
Kelionių dokumentika „Paskutiniai piligrimai“ – nuo rugsėjo 25 d. tik per „Go3“ naujos kartos televiziją!
