Naujienų portalui tv3.lt M. P. E. Martynenko atvirai prabilo apie tėvystės džiaugsmus bei šeimyninį gyvenimą karantino metu.
Visai netrukus antrą kartą tapsite tėčiu. Su kokiais iššūkiais susiduriate, kuomet auginate pirmąją atžalą?
Dabar dažnai su draugais kalbamės apie tėvystę ir sūnystę. Daug mano kartos žmonių užaugo disfunkcinėse šeimose. Tuo metu augome kaip laukinės gėlės – Lietuvoje devyniasdešimtieji buvo sunkus metas, nebuvo tiek daug literatūros apie vaiko raidą, auklėjimo principus ir panašius dalykus. Dabar, jau užaugus, pastebime, kiek daug lėmė tėvo nebuvimas ar žalingas tėvų elgesys. Man pačiam sunkiausia būti tėvu dėl to, kad dažnai pasimetu – atmintyje neturiu pavyzdžio, kaip tam tikrose situacijose turėtų elgtis vyras šeimoje, kaip turėtų elgtis tėtis. Ir šis pasimetimas sukuria baimę. Ji sukausto. Tuomet vienintelis kelias iš šio pasimetimo yra tiesiog daryti, bandant rasti geriausią variantą, o jei kas nepavyksta – semtis patirties ir kitus kartus elgtis vis geriau.
Kalbant apie tėvystę, ar nebaisu vėl tapti tėčiu? Galbūt dabar jau turite patirties ir drąsiau laukiate šeimos pagausėjimo?
Svarsčiau, kad iki šeimos sukūrimo visas mano gyvenimas buvo tapatybė ir statusai, kuriuos galėjau bet kada keisti. Galėjau studijuoti vis kitus dalykus, galėjau rinktis kokį noriu darbą, kurti santykius su vis kitais žmonėmis, pakeisti savo hobius, pomėgius, veiklą. Tapus tėvu, supratau, kad tai yra tokia būvio dalis, kuri niekada nepasikeis. Aš niekada nebebūsiu „ne tėtis“. Ir ši tiesa yra fundamentali, ji yra pamatas mano dabartiniam būviui. Ji suteikia begalinio tikrumo.
Gal iš pradžių mane gąsdino vien mintis apie ilgalaikius santykius ir šeimą, nes nevalingai buvau įsitikinęs, kad kurdamas šeimą įskaudinčiau žmones taip, kaip tai padarė mano tėvas ir to nenorėjau. Gimus sūnui suvokiau, kad ta baimė buvo nepagrįsta, bet labai giliai įsišaknijusi. Dabar, laukiant antrojo sūnaus gimimo, šios baimės nebėra. Yra kur kas daugiau smalsumo ir žavėjimosi esančia gyvybe, jos stebuklu.
Minėjote, jog neturėjote tinkamo tėčio pavyzdžio, tačiau dabar pats esate tėtis. Ar tėvystė jus pakeitė kaip asmenybę?
Pakeitė. Manau, kad pakeitė ir to tikiuosi – kaip kasdien auga mano sūnus, taip stengiuosi augti ir aš – tobulėti, stengtis atliepti į jo besikeičiančius poreikius, mokausi naujai įsiklausyti. Niekada nejaučiau tiek daug atsakomybės nei už save, nei už ką kitą – gimus sūnui regėjosi, kad širdis plyšo pusiau ir jos vietoje užgimė nauja, dar daugiau mylėti mokanti širdis. Nesakau, kad dabar esu daug mylintis ir labai geras – anaiptol. Man dar daug kur reikia augti ir mokytis. Tačiau tapus tėvu suvokiu, kad ta nauja širdis tarsi plaka stipriau – viduje atsiranda jėgų ir resursu stengtis daugiau nei iki šiol. Kad ir grįžus po šešiolikos valandų filmavimo pamainos – kai jėgų nėra nė krislo, naktį, pravirkus vaikui, kažkokia jėga pakelia mane iš patalo, pasiimu jį ant rankų ir čiūčiuoju. Nesakau, kad tai mano geras darbas, neteigiu, kad esu puikus ir atsidavęs tėvas. Nes daugelį veiksmų už mane regis nuveikia meilė.
Sakoma, jog ne tik vaikai mokosi iš tėvų, bet ir tėvai iš jų. Ko jūs išmokote iš savo sūnaus?
Stebėtis ir žavėtis pasauliu. Niekada nepranoksiu savo sūnaus – čia jis mane gerokai lenkia. Jo gebėjimas būti labai grynu, esamajame akimirksnyje, begalinis tikrumas – tai dovanos. Jame nėra socialinių vaidmenų, ideologijų, įsitikinimų, nuomonių – tik grynasis žmogaus būvis ir gal būtent tuo jis mane moko, kad pati gyvybė yra stebuklas – be žodžių, be veiksmų, tiesiog savo esatimi kiekvienas gyvas padaras liudija apie gėrį ir grožį. Taip pat jis moko mane kantrybės ir nuolankumo. Ir, be abejo, ruošiant valgį visada turėti mintyse dar du atsarginius variantus, jei jam nepatiktų pirmasis. O dažnai dar ir nuolankiai pabaigti tų trijų patiekalų likučius ir vadinti tai savo pietumis.
Taip pat karantino metu jūs, kaip ir daugelis kitų žmonių daugiau laiko praleidote namuose. Ar nebuvo emociškai sunkių dienų, kuomet visa šeima namuose?
Aš sakyčiau, kad daugeliui šeimų, daugeliui vaikų šis karantinas padovanojo buvimą su tėčiais ir tai yra labai gražus, prasmingas laikas man. Aišku, būna sunku, bet aš džiaugiuosi ir branginu Aušrą – be kurios gyvenime žiojėtų praraja. Karantino metu veikiausiai būčiau išprotėjęs ir lipęs sienomis jei ne šeima. Namuose galima puikiai išnaudoti energiją ir emocinius bei psichologinius išteklius – manau būdamas vienas tokį ilgą laiką, pradėčiau neišvengiamai rūgti savo paties sultyse. Šiuo laiku su Aušra daug laikome leidome kartu ir su sūnumi. Ir mūsų bendrystė man yra brangi, ja džiaugiuosi. Kai vienam iš mūsų sunkiau, kitas ateina į pagalbą ir taip keliaujame per dienas. Buvimas drauge tikrai lengvina gyvenimą net šiais keistais laikais. Manau, kad nesumeluočiau pasakydamas, kad esame užuovėjos vienas kitam.
Kalbant apie netrukus gimstantį sūnų, kokiomis nuotaikomis gyvenate?
Džiaugsmu, tykia ramybe. Šventas reikalas, čia nei paskubinsi, nei nukelsi. Smalsumas dažnai veda vaizduotę, o ji kuria įvairiausius scenarijus ir siužetus – dėl vaiko išvaizdos, pomėgių, panašumo į tėvus, dėl besiklostysiančių santykių su jo broliu, šuniuku ir mumis. Mažieji savyje turi be galo stiprų gyvybės užtaisą, juo pripildo ir visus aplink esančius. Tuo kartą jau įsitikinome ir dabar norime ir ruošiamės priimti naująjį pasaulio gyventoją į meilės ir laimės kupiną šeimą.
