Penkiolika metų buvęs Gailestingumo šventovės Vilniuje rektoriumi, o vėliau perkeltas į Druskininkus kunigas Vaidas Vaišvilas subūrė Šv. Augustino religijos studijų centrą, kuriame renkasi jauni žmonės. Su V. Vaišvilu atėjo ir daugiau naujovių į šį kurortą. Kurorto bažnyčios durys nuo ryto iki vakaro atviros kiekvienam. O naktį bažnyčios koplytėlėje deganti šviesa reiškia atvirumą ir laukimą.
Jis tikina, kad ir bendravimas, ir patys žmonės skiriasi šiuose dviejuose miestuose. „Vilniuje žmones sutinki bažnyčioje ir viskas, jie ištirpsta gatvėje“, – sako jis.
Portale tv3.lt – pokalbis apie kelią į kunigystę, stereotipus ir žmogų, kurį Bažnyčia turi priimti tokį, koks jis yra. „Žmogų mes turėtume gerbti tokį, koks jis yra ir nesikišti į jo gyvenimą, privatumą ir pasirinkimus. <...> Niekada nesuprasiu bandymų nurodinėti žmonėms su kuo jiems gyventi, ką mylėti, ar ką valgyti. Tai keistas ir liguistas diktatas, kuris gyvenimą paverčia nepakeliamu. Juk ir vertybes vienokias ar kitokias žmogus atranda su patirtimis ir laiku“, – sako V. Vaišvilas.
Kaip atradote savo kelią į kunigystę?
Aš sakyčiau, kad šis pasirinkimas po truputį formavosi nuo vaikystės, nes mano seneliai iš mamos pusės buvo labai praktikuojantys katalikai, sakyčiau ortodoksai. Iš tėvo pusės seneliai buvo katalikai, bet į bažnyčią neidavo. Mano mama užaugo labai griežtoje katalikiškoje aplinkoje ir mane su sese visada atostogoms veždavo pas senelius. Matydavau dvi puses – mamos, kuri į Bažnyčią eidavo tik atvažiavusi pas tėvus, ir senelių, kuriems Bažnyčia būdavo kiekvieną dieną ir visur. Jie niekada neatsikeldavo, neidavo valgyti ar miegoti be maldos.
Nuo vaikystės mane tai žavėjo – jau būdamas mažas norėjau būti kunigu ir vieną kartą net bandžiau pasidaryti kunigo drabužius. Nukirpau namuose užuolaidas, bet pamatė mama ir už tai gavau lupti. Mane visada žavėjo šventasis Pranciškus Asyžietis, apie kurį žinojau taip pat nuo vaikystės. Pamenu ir jo paveikslą, kabėjusį ant sienos. Jis yra labai išskirtinis šventasis – pačiu savo paprastumu, charakteriu. Šv. Pranciškus, tikinčių senelių aplinka – manau, kad visi šie dalykai darė labai didelę įtaką.
Vienu metu, kai buvau paauglys, galvojau net tuoktis ir mano draugai nebūtų įtarę, kad aš pasirinksiu kunigystės kelią. Niekada nebuvau vienas iš tų pamaldžių ir ramių vaikų – aš visada buvau neišsėdintis vietoje ir pilnas energijos. Bet būdavo dienų, kai norėdavau būti šventuoju ar kankiniu dėl Jėzaus.
Kunigo profesija iki šiol gana daug stereotipizuojama. Ar Jums pačiam tenka susidurti su stereotipais?
Man atrodo, kad čia sovietmečio palikimas ir žmonių atitolimas nuo bendravimo bažnyčioje. Kunigas yra iš tų pačių šeimų, tokių pačių namų, kaip ir visi. Kunigas negyvena šventu oru – jis toks pats žmogus kaip ir visi. Su tomis pačiomis istorijomis iš vaikystės, paauglystės. Kunigas taip pat ir valgo, ir miega, jam taip pat reikia apsirengti, jam reikia ir laisvalaikio pakeisti aplinką. Čia žmonių problema, kad iš paprastos tikrovės sukuria nepasiekiamą fantastiką. Kai žmogus neturi santykio, neturi ir pažinimo.
Kaip atrodo Jūsų diena?
Dažniausiai intensyvi. Jeigu kunigo diena intensyvi būtų tik sekmadieniais, o visos kitos dienos – guli saulutėje ir nieko neveiki, tai nežinau kaip tai reikėtų įvardinti. Taip nėra. Mano diena intensyvi ir užimta – aš pats esu tokio būdo, kad negaliu nusėdėti vietoje. Kiekvieną dieną turiu pamaldas, pokalbius, ligonių lankymą, mirusiųjų laidojimus. Eilę visų kitų dalykų. Mano diena praeina labai greitai, kartais apima liūdesys, kad laikas eina negailestingai greitai.
Bažnyčios ataskaitų teikimas atima daug dienos – pas mus ataskaitų daugiau, nei pačių parapijiečių. Labai daug popierizmo. Darbų labai daug – ir buitinių, ir fizinių. Sekmadienį mano diena prasideda 8 ryto, o iš Bažnyčios aš išeinu tik apie 23 val. vakare. Kartais nuo gausybės veiklų jauti, kad skauda galvą, ir tu jau nieko nebenori matyti, ar kam nors atrašyti. Būna, kad neturi laiko nei papietauti, nei pavakarieniauti. Tik lieka noras nuo visko pabėgti.
Ar vaikystėje susidarytas įspūdis apie vaikystę atitiko realybę, kai pradėjote kunigo kelią?
Viena yra tai, ką matai iš šono augdamas, truputį idealizuodamas, ir kita, kai esi toje tikrovėje. Niekada nebuvau patarnautoju ar žmogumi, kuris buvo įsitraukęs į Bažnyčios veiklą. Mano mama atvažiuodavo pas savo tėvus ir eidavo į bažnyčią, kad nekiltų triukšmo. Nes jei ji neidavo, viskas baigdavosi barniais, durų trankymų ir mamos išvažiavimu namo. Tad buvo du pasauliai – senelių ir mamos.
Dabar už tai esu dėkingas, gal mąstymas yra kitoks. Suprantu ir tuos, kurie nevaikšto į bažnyčią ir galiu su jais draugauti, bendrauti ir nekišti jiems savo pažiūrų. Prisimenu, kai buvau pas senelius ir sykį nuėjau į vakarines Mišias. Grįždamas iš Mišių sakiau sau, kad niekada nebūsiu kunigu, nes tas kunigas zanuda (nuobodyla)... Nenorėjau daugiau eiti į jo Mišias, brendau ir mintys linko į tai, kad reikia kažką pasirinkti. Norėjau stoti į pranciškonų vienuolyną.
Kiekvienas turime vidinį santykį su Dievu, jam vienaip ar kitaip užduodame klausimus. Natūraliai mano viduje brendo pasirinkimas ir atsakymas. Tačiau jei įstoji į kunigų seminariją, nereiškia, kad būsi kunigu. Tie metai kunigų seminarijoje yra tik savo paties išbandymo laikas. Ir iš vaikystės prisiminimų lieka tik tai, kad dažnai pats sau kartoji „myliu tave Jėzau, kaip vaikystės dienomis“.
Kokie buvo Jūsų metai kunigų seminarijoje?
Šiandien galiu pasakyti, kad tai buvo labai gražus laikas. Kunigų seminarijoje gyveni 6-7 metus. Seminarija tampa nenatūralia bendruomene, nes mes gyvenom kaip bendruomenė, žinodami, kad vieną dieną teks gyventi vienam. Ir tam reikia pasiruošti. Bendruomenė, kurioje taip pat yra trintis, nuovargis, dėl pačių vadovų netinkamumo būna pasėta ir baimės. Tada pradedi galvoti – baigsi, ar nebaigsi seminariją, likti čia, ar ne.
Visada kiekvienam seminaristui kyla minčių, ar neužtenka viso šito, gal viską palikti ir išeiti į pasaulį – tai normalu. Kai aš mokiausi Vilniaus kunigų seminarijoje, rektorius buvo Hansas Frydrichas Fisheris, seminarija buvo atkurta.
Nauja seminarijos dvasia buvo labai bendruomeniška ir atvira. Joje turėjome daug kultūrinių renginių, meno. Mus mokė, kaip kalbėti su žmonėmis, kaip nebijoti jų, neužsidaryti tik savam narvelyje. Būdavo „pasisėdėjimų“ vakarai – ten buvo pilna menininkų, labai gilių, protingų žmonių. Dabar, kai žiūriu į Vilniaus kunigų seminariją, darosi gaila, kad ji nebėra tokia, kokią ją atkūrė.
Dabar nebėra tos bendruomeniškumo dvasios. Žiūrėjau nuotraukas žmonių, kuriuos pašventino kunigais ir klausiau savęs, ar jie tikrai laimingi. Nes tuose veiduose daugiau atsispindi klierikalizmas ir pasaulio baimė. Yra visiškas atitolimas nuo to, ką norėta sukurti. Ėjimo į žmogų, vidinės laisvės, labai gaila, bet beveik nebėra.
Jei per kelis metus seminariją paliko kelioliką studentų, o kunigystę metė nemažai jaunų, darbingų ir labai šviesių kunigų, reiškia yra ne problemėlė, o labai rimta problema ir krizė. Pirmiausia krizė žmogiškumo ir jautrumo kitiems, tu jaunų žmonių gyvenimams. Nuoširdaus santykio krizė.
Jums teko dirbti Vilniuje, vėliau perėjote į Druskininkų parapiją. Kokie skirtumai tarp šių dviejų miestų, tarp parapijiečių?
Du visiškai skirtingi miestai. Vilnius yra didmiestis, kur tu žmones sutinki bažnyčioje ir viskas, jie ištirpsta gatvėje. Mažesniuose miesteliuose žmonės kitaip bendrauja. Druskininkai nei didelis miestas, nei kaimas. Druskininkiečiai turi specifinį savitumą, ten daug išsilavinusių, šviesių žmonių. Jie labai atviri ir geranoriški, šilti žmonės. Aš tik po dviejų metų buvimo parapijoje pradėjau juos jausti, suprasti. Aš jau sakau: mūsų žmonės, mūsų miestas. Kartą vairuodamas susimąsčiau apie Druskininkus ir pasakiau sau, kad myliu tuos žmones, man jie brangūs ir man rūpi jų skausmas, išgyvenimai, šventės. Man svarbu santykis. Visada buvo noras kurti dar nuoširdesnį ir atviresnį santykį, kad visi šypsotųsi kaip kokioje Šveicarijoje. Tai yra įmanoma. Ten tikrai galima kurti oazę. (šypsosi)
Viena iš kunigo pagrindinių pareigų – klausyti žmonių išpažinčių. Ar pats turite kam pasipasakoti, kas išklausytų jūsų problemas ir išgyvenimus?
Kai kuriuos dalykus galiu pasipasakoti savo artimiems draugams, arba kitam artimam kunigui, kuris supranta ir sėdi toj pačioj baloj. Žmonės kai kurių dalykų paprasčiausiai nesuprastų ir jie kai ką visiškai kitaip mato, nei iš tiesų yra.
Jei nėra santykio parapijoje tarp klebono ir ten gyvenančių žmonių, tai apie jokį abipusį supratimą nėra prasmės kalbėti. Pirmiausia kunigas neturi statyti sienų bendruomenėje. Jis turi griauti sienas ir statyti tiltus. Turi gimti santykis.
Man nereikia, kad žmonės mane vadintų klebonu ir žiūrėtų per atstumą. Aišku, visada tokių žmonių bus. Bet aš noriu paprasto santykio. Jei mes neturėsime normalaus, nuoširdaus santykio, kai gali ir juokauti, ir būti savimi, ir būti visiškai ramus žinodamas, kad kunigas neteis tavęs dėl tavo santykių, gyvenimo, pažiūrų ar plaukų. Bet jei ateini ir bijai, kad gali gauti į galvą dėl tam tikrų dalykų, tada santykio nebus.
Ar Bažnyčioje tolerancijos užtenka?
O kur jos užtenka? Niekur nėra tobula. Tobula tik danguje. Aš visada sakiau, kad laidosiu, krikštysiu, tuoksiu visus, juos priimsiu ir su jais būsiu. Man nėra problema žmogus, jo situacija dabar, jo pakraipos, jo mąstymas ir pasaulėžiūra – tikintis ar netikintis jis. Suprantu, kad kaip kunigas aš turiu būti visuomenėje tokioje, kokia ji yra dabar. Aš pats turiu saugoti save, neužsidaryti į „burbulą“ ar kitų kunigų sudarytame „burbule“ sėdėti ir laukti, kada kažkas ateis. Tu nelauk.
Jei esi kunigas – turi eiti pas žmones, nes tu esi tam, kad tarnautum, per tarnystę ir santykį padėtum atrasti Dievą. Pagarba ar tolerancija neatsiranda ten, kur yra bėgama nuo realaus pasaulio. Mes bijome priimti tiesą, kad visuomenė jau yra labai pasikeitusi, ji nebėra tokia, kokia buvo prieš 15 metų.
Kai žmogus bijo, jis jaučiasi nesaugus, tad saugiau yra užsidaryti, ir apsimesti, kad viskas yra kaip buvo, arba susikurti savo saugesnį pasaulėlį. Žmonija neturi galimybės grįžti atgal, ji visuomet yra kitime.
Šiuo metu Lietuvoje daug diskusijų apie partnerystę, vienos lyties asmenų santuoką. Koks Jūsų ir Bažnyčios požiūris į vienos lyties žmonių santuokas?
Jeigu klausiate apie Bažnyčią, tai atsakysiu tuo, ką sakė popiežius Pranciškus, kad civilinė valdžia turi pasirūpinti homoseksualių žmonių teisėmis.
Nuo savęs, kaip paprasto šios laisvų žmonių šalies piliečio norėčiau pasakyti, kad negali tarp mūsų būti antrarūšių žmonių. Aš nesu politikas, nežinau, kaip kas žiūri ir ką nori formuoti, bet reikia nepamiršti, kad kalbame apie gyvus žmones. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją – vienodų nėra. Kiekvienas žmogus turi savo kelią. Kas kokį žmogų savo gyvenime sutinka ir įsimyli – čia ne mano ne tavo, ir ne Jūsų reikalas. Nei aš, nei tu neturėtume kištis į žmonių širdžių reikalus ir jų pasirinkimus.
Jei turėčiau sūnų ar dukrą ir jei kažkuris iš jų pasakytų, kad yra gėjus ar lesbietė, mano meilė jiems dėl to nebūtų mažesnė nei kitiems vaikams. Nes jie mano vaikai, ir šitie žmonės, iš kurių mes tyčiojamės ir kuriuos nuolat mušame, išjuokiame, jie, gėjai ir lesbietės yra mūsų vaikai, ne kaimynų, mūsų broliai, seserys, draugai, šios laisvų žmonių šalies piliečiai. Jei gyvendamas kitaip jis būtų nelaimingas, tai problema nesuprasti žmogaus ir nepriimti jo tokio, koks jis yra. Jis nėra kaltas dėl to, kad jis toks yra. Kiekvienas suprantame, kad geriausias gydymas yra kito žmogaus apkabinimas, atsiradusių nuoskaudų atleidimas iš nesusipratimo, pasakymas „aš nesigėdijų tavęs, myliu tave tokį koks esi“, dėl Jėzaus aš negaliu tavęs nepriimti ir nemylėti kaip brolio ar sesers.
Leiskite žmonėms kvėpuoti, leiskite jiems būti laimingais, mylėti, svajoti, kurti kaip ir visiems kitiems tai leidžiate. Leiskite jiems nebebijoti būti savimi, kad jų niekas neužpuls ir nesumuš, nežemins, nesityčios ir negrasins sudeginimais ar pakarimais.
Valstybė turi pasirūpinti visų žmonių teisėmis, laisvėmis ir saugoti kiekvieno žmogaus orumą.
Ačiū už pokalbį.
