Vitalijus Taranas ir Alla Taran. Abu iš Krasnohorivkos išvyko 2014-aisiais. Jie tapo savanoriais. Jie buvo Azovo pulke beveik nuo jo sukūrimo. Jie dirbo virtuvėje, o paskui karinėje tarnyboje.
Alla buvo tarnautoja, Vitalijus ‒ finansų vadovas. Jis buvo sužeistas vienoje iš kautynių, tačiau į ligoninę nevyko. Jis liko su savo daliniu.
Jie susituokė Azove. Čia gimė ir užaugo jų šeima. Čia, Mariupolyje, gimė ir jų sūnus. Jie buvo kartu iki paskutinės akimirkos. Ir jie sekė vienas paskui kitą.
Buvo jauni ir troško gyventi
Tai tikri žmonės. Tikri. Jauni ir trokštantys gyventi. Alločka (Alla) anksčiau dirbo kirpėja ir manikiūriste. Ir ji norėjo, kad viskas aplinkui būtų gražu. Ji visada buvo kompanijos siela. Ji buvo iniciatyvi, visada buvo užsiėmusi ir galėjo greitai atlikti daugybę darbų.
Vitalikas visada labiau jaudinosi dėl kitų nei dėl savęs. Jis turėjo puikų balsą ir labai gerai dainavo. Pasakysiu taip: baisu, kai psichika prisitaiko ir ginasi, kad visa tai atlaikytų. Tu gali tai iškęsti. Ir tada tavo artimieji miršta. Visa šeima.
Pirmiausia vyras – mano draugas – Vitalikas Taranas, mirė balandžio 15-ąją. Alla tapo našle. Gegužės 8-ąją ją užmušė rusų bomba. Jų vaikas liko našlaitis. Buvome draugai. Allochka pakrikštijo mano sūnų.
Du didvyriai mirė. Visa šeima mirė. Ir aš nieko negalėjau padaryti… Visa vadovybė ir aš, mes visi kovojame 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, kad išgelbėtume savo šalį.
Ir tai istorija tik apie vieną šeimą. Bet jūs turite suprasti, kad čia miršta daug šeimų. Net ir dabar. Pagalvokite apie Allą ir Vitalijų, kai galvojate apie savo šeimas ir apkabinate savo artimuosius. Atminkite, kad šie jauni ir gražūs žmonės dabar miršta gindami mūsų žemę.
Sviatoslavas Palamaras „Kalyna“.
